Žiotelė

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Žiotelė – nedidelė angelė lapo epidermyje, pro kurią į lapo vidų patenka fotosintezei reikalingas anglies dioksidas ir kvėpavimui būtinas deguonis.

Žiotelę sudaro dvi varstomosios ląstelės, tarp kurių yra plyšys. Šio plyšio platumas nepastovus ir priklauso nuo žiotelės varstymosi. Dieną jos būna praviros, o naktį beveik uždaromos. Varstymasis priklauso nuo šiose ląstelės esančio turgorinio slėgio. Be to, varstomosios ląstelės turi chloroplastus, ir todėl jos yra žalios. Šalia varstomųjų ląstelių išsidėsčiusios leukoplastus turinčios pagalbinės žiotelės ląstelės, kurių būna dvi arba keturios. Pačių varstomųjų ląstelių vidinė sienelė, esanti į plyšio vidų, yra storesnė, o priešingoje pusėje (dorsalinė) – plonasienė. Kai į šią ląstelę priteka vandens, išsitempia dorsalinė sienelė ir ląstelė pasidaro kreiva, o žiotelės plyšys padidėja.

Žiotelių varstymasis priklauso nuo apšviestumo. Rytą jos atsidaro, o vakare užsidaro. Tai yra susiję su krakmolo, esančio varstomųjų ląstelių chloroplastuose suskaidymu ir vandens įsiurbimo padidėjimu iš gretimų pagalbinių ląstelių. Dėl tokios priežasties žiotelė atsidaro, o vakare vyksta priešingai – varstomosiose ląstelėse esantis cukrus pereina į krakmolą, sulčių koncentracija sumažėja, ir šių ląstelių dalis vandens pereina į pagalbines, todėl žiotelės užsidaro.

Žiotelių skaičius priklauso nuo augalo rūšies. Pavyzdžiui, beginklės dirsės lapų epidermyje viename kvadratiniame milimetre jų yra apie 30, kopūsto – 200–300, klevo – apie 550, lanksvos – apie 1300. Drėgnose vietose augančių augalų žiotelės yra abiejose lapų pusėse. Sausesnių vietų augalų žiotelės paprastai tik vienoje pusėje – dviskilčių apatinėje, o miglinių – viršutinėje pusėje. Vandens paviršiuje pludūriuojančių lapų (pvz., vandens lelijų ir lūgnių) žiotelės tik viršutinėje lapo pusėje, o vandens augalai, kurių visi lapai panirę, žiotelių iš viso neturi (pvz.: plūdės, elodėjos). Miglinių augalų žiotelės išsidėsčiusios eilėmis išilgai lapo lakšto, o kitų jos padrikai išsimėčiusios lapo epidermyje.

Augalo gyvenimo sąlygos taip pat svarbios žiotelių išsidėstymui. Sausų vietų augalų žiotelės įdubusios ir nuo išdžiūvimo apsaugotos savotiškomis briaunomis, o drėgnų vietų – žiotelės truputį pakilusios, kad lengviau anglies dioksidas patektų į lapus ir galėtų garinti vandenį.