Žmona Ona Sofija Sapiegaitė, Aleksandro Antano Sapiegos duktė. Sūnūs Vitoldas Čartoriskis, Vladislavas Čartoriskis. Duktė Izabelė Elžbieta Čartoriska, dailininkė mėgėja, meno kolekcininkė. Ištekėjo už lenkų žemvaldžio Jano Dzielinskio, vaikų nesusilaukė.
Valstybės tarnyba
1792 m. kovėsi su Targovicos konfederacijos šalininkais, vėliau pasitraukė į Vakarų Europą. Gelbėdamas šeimos dvarus nuo nusavinimo ir įkalbėtas tėvų, 1795 m. įstojo į Rusijos imperatorės Jekaterinos II tarnybą. 1796 m. suartėjo su didžiuoju kunigaikščiu, nuo 1801 m. imperatoriumi Aleksandru I, buvo vienas artimiausių jo patarėjų. 1801–1803 m. Rusijos Slaptojo komiteto narys, 1804–1806 m. Rusijos užsienio reikalų ministras, nuo 1805 m. Senato ir Valstybės tarybos narys.
Kūrė planus padedant Rusijos imperijai atkurti Lenkijos valstybę, 1805 ir 1811 m. kartu su Aleksandru I mėgino juos įgyvendinti. 1803–1824 m. buvo pirmasis reorganizuoto Vilniaus universiteto ir Vilniaus švietimo apygardos kuratorius. Po 1812 m. karo daug prisidėjo prie Lenkijos karalystės įkūrimo, 1815–1830 m. Lenkijos senatorius vaivada, Administracinės tarybos narys. Prasidėjus 1831 m. sukilimui Laikinosios vyriausybės pirmininkas. Po sukilimo emigravo, nuo 1833 m. gyveno Paryžiuje. Buvo konservatyvaus lenkų emigrantų sparno, būsimų „baltųjų“ ideologinis vadovas, politinio ir kultūros centro Hotel Lambert steigėjas.
Jo politinė koncepcija buvo panslavistinė, iki 1831 m. sukilimo iš esmės rusofiliška. Jis manė, kad atkurtoji Lenkijos valstybė ir Rusijos imperija turi sudaryti glaudžią sąjungą, jų pagrindiniai priešai būtų buvę Austrija ir Prūsija. Atmetė Lietuvos didžiosios kunigaikštystės savarankiškumo idėją. Po sukilimo ėmė labiau orientuotis į Vakarų Europos valstybes, ypač į Prancūziją. Skatino Vidurio Europos slavų tautų bendradarbiavimą bei išsivaduojamąją kovą.[1]
Bibliografija
1840 Bard polski
Memoires (t. 1-2, 1887)
1904 Pamiętniki ks. Adama Jerzego Czartoryskiego./t.1-2 1904–1905/
.jpg)
