Analitinė kalba – kalba, kurioje gramatinius santykius daugiausia perteikia sintaksė, t. y. tarnybiniai žodžiai (prielinksniai, polinksniai, pagalbiniai, modaliniai veiksmažodžiai ir t. t.), pastovi žodžių tvarka, kontekstas ir (arba) intonavimo variacijos, o ne žodžio dalių (galūnių, priesagų, priešdėlių ir t. t.) kaityba.[1] Kitaip sakant, fleksinėse ir agliutinacinėse kalbose žodžių gramatiniai santykiai reiškiami jų morfemomis, kurios yra neatsiejamos jų dalys, o analitinėse kalbose šie ryšiai perkeliami už žodžio ribų, t. y. vyksta funkcijų pasidalijimas tarp gramatinę reikšmę nurodančių tarnybinių žodžių (prielinksnių, polinksnių, pagalbinių, modalinių veiksmažodžių ir kt.) ir savarankiškų leksinių vienetų, kurių forma nekinta arba kinta nežymiai. Pvz., angl. I will go 'eisiu' asmenį žymi tik įvardis I 'aš', būsimąjį laiką rodo pagalbinis veiksmažodis will, o go 'eiti' yra gryna šaknis be galūnės ar kitokio kaitybinio afikso; angl. in the villages 'kaimuose' in yra prielinksnis 'į', the yra žymimasis/daugiskaitos artikelis, villages – daiktavardžio village 'kaimas' daugiskaita, nerodanti jokio linksnio.
Tradiciškai ryškiais analitinių kalbų pavyzdžiais laikomos afrikanų, anglų, olandų, naujoji persų, makedonų ir bulgarų kalbos, nors visų šių kalbų pirmtakės buvo gerai paliudytos fleksinės kalbos. Ryškus polinkis į analitiškumą matomas visose romanų kalbose, sakykime, prancūzų, kurioje analitinis gramatinių santykių reiškimo būdas vardažodžiuose visiškai įsigalėjęs ir tuo labai kontrastuoja su fleksine lotynų kalba, iš kurios ši kalba kilusi.
Dažnai analitinėms kalboms būdingos izoliacinių kalbų ypatybės, ir atvirkščiai.
Taip pat skaitykite
Išnašos
