Andrius Kadaras (1831 m. lapkričio 24 d. Kadarų vienkiemyje, Panevėžio apskritis, Kauno gubernija, Nemunėlio Radviliškio parapija, arba Rigmantiškiuose – 1902 m. birželio 17 d. Vilniuje) – Lietuvos evangelikų reformatų kunigas.[1]
Biografija
Tėvai buvo laisvi ūkininkai, susipratę lietuviai. Pradžios mokslą ir auklėjimą Andrius gavo namie. Po to mokėsi Kėdainių mokykloje. 1824 m. kai Kėdainių gimnazija rusų valdžios įsakymu buvo uždaryta, Kadaro tėvai sūnų nuvežė į vienintelę tuo laiku tebeveikiančią reformatų gimnaziją Slucke, Minsko gubernija. Gimnaziją baigė 1855 m. jau būdamas 23 metų. Tais pačiais metais įstojo į Dorpato universiteto Teologijos fakultetą. Po ketverių metų gavo akademinį titulą „Evangelikų teologijos kandidatas“. 1860 m. sausio mėn. Papilyje Kadaras buvo įšventintas diakonu, tų pačių metų liepos mėn. Sinodo Biržuose metu – kunigu. Kunigas A. Kadaras buvo pirmasis lietuvis reformatų kunigas, kuris tarnavo generalinio superintendanto pareigose. Jis buvo vienas iš iniciatorių, kad Vilniaus parapijoje pamaldos būtų laikomos lietuvių kalba.
1875 m. įšventintas Žemaitijos distrikto konsinjoru (vicesuperintendantu), 1885 m. išrinktas Evangelikų Reformatų kolegijos nariu. 1888 m. mirus superintendantui Konstantinui Močiulskiui, tapo Žemaitijos distrikto superintendantu, o 1893 m., vietoje mirusio generalinio superintendanto Juozapo Glovackio (rus. Іосифъ Гловацкій), visos Evangelikų Reformatų Bažnyčios (Unitas Lithuaniae) generaliniu superintendantu. 1886 m. apdovanotas aukso kryžiumi.
Visą tarnystės laiką kun. A. Kadaras buvo mylimas parapijiečių – Papilio reformatų, Lietuvos patriotas, sąžiningas, mėgstantis sakyti tiesą į akis. Iki mirties jį globojo ir slaugė žmona Ona, generalinio superintendanto Stepono Lipinskio duktė. Jie užaugino sūnus Bronislovą, Steponą, dukterį Mariją-Emą.[2]
Šaltiniai
