Antanas Kalanavičius (1945 m. birželio 6 d. Sapiegiškėje, Merkinės valsčiuje – 1992 m. rugsėjo 13 d. ten pat) – Lietuvos poetas.
Biografija
Mokėsi Nedzingės vidurinėje mokykloje. 1965–1968 m. Vilniaus universitete ir Vilniaus pedagoginio instituto (dab. LEU) Lituanistikos fakultete studijavo lituanistiką. Nuo 1973 m. gyveno Sapiegiškiuose, vertėsi žemės ūkiu, kalvyste.
Kūryba
Rašyti pradėjęs paauglystėje, pirmąjį eilėraštį išspausdino Varėnos rajoniniame laikraštyje. Nuo 1965 m. jo eilėraščiai publikuoti įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose. 1967–1968 m. bandė kurti dainas.[1]Buvo parengęs poezijos rinkinius „Vakaro verpstas“, „Drožiniai rankšluostinėje“, „Dulkėti erškėčiai“, „Ne akmenys guli“, „Laukties slenkstis“, rinkinius vaikams „Žydruolis akmenėlis“, „Balsų šaltinis“, „Šviesios brydės“, bet jie neišleisti. Poezija ir laiškai išleisti rinktinėje „Ne akmenys guli“.
Eilėraščiuose poetinis vaizdas dažnai kuriamas iš pirminių gamtos elementų – geležies, ugnies, vandens, akmens, būdinga tarmybės, archaizmai, naujadarai. Poezijoje vyrauja nekonkretizuota istorijos reminiscencija, žmogų, vadinamą prašalaičiu, su pasauliu sieja vieškelis, žvyrkelis, gyvenimas lyginamas su medžiu nukirsta viršūne.[2]
Bibliografija
- Ne akmenys guli, 1994 m.
- Dvi saujos laiko, 2015 m.
Šaltiniai
