Antipopiežius – asmuo, besiskelbiantis Katalikų bažnyčiospopiežiumi, kurio išrinkimas popiežiumi yra ginčytinas arba nepripažįstamas. Tam tikrais Katalikų bažnyčios istorijos periodais Kardinolų kolegijos vykdomi popiežiaus rinkimai būdavo atskirų grupuočių nepripažįstami. Šios grupuotės išrinkdavo savo kandidatą į popiežius, kuris ir vadintas antipopiežiumi.
Pirmasis antipopiežius buvo Ipolitas (217–235),[1] kurį III-ame amžiuje išrinko schizmatikų grupė Romoje, kuri nepripažino popiežiaus Kaliksto išrinkimo. Savo gyvenimą Hipolitas baigė Sardinijos kasyklose susitaikęs su oficialiąja bažnyčia, po imperijos valdžios persekiojimo.
Daugiausia antipopiežių buvo popiežių ir Šventosios Romos imperijos imperatorių varžymosi laikotarpiu XI-XII a. XIV a. pb. – XV a. pradžioje, vadinamosios Didžiosios Vakarų Schizmos metu, taip pat nuolat buvo keliolika besivaržančių popiežių. Sumaištis, susijusi su keletu pasiskelbusių popiežių, prisidėjo prie poreikio reformuoti Katalikų bažnyčią ir atsirasti protestantiškajam Reformacijos judėjimui XVI a. pradžioje.
Po 1449 m. reikšmingų antipopiežių nebebuvo, nes schizmos buvo susijusios arba su popiežiaus autoriteto neigimu (protestantizmas, senkatalikiai) arba su pasaulietiniais valdovais, kurie nesiekė remti antipopiežių (anglikonai).
