Tai buvo didžiausias karas šiuolaikinės Afrikos istorijoje, vienas iš daugiausiai aukų pareikalavusių karų po Antrojo pasaulinio karo. Karas tiesiogiai įtraukė aštuonias Afrikos valstybes ir apie 25 ginkluotas grupes. Karo metu žuvo apie 3,8 mln. žmonių, daugiausia dėl su karu susijusio bado ir ligų. Milijonai žmonių turėjo palikti savo gyvenamas vietas ir tapo pabėgėliais kaimyninėse šalyse.[2]
Nepasaint to, kad karas formaliai baigėsi 2003 m. liepą ir buvę priešininkai susitarė dėl nacionalinės vienybės vyriausybės suformavimo, 2004 m. nuo ligų ir bado kasdien mirė po 1000 žmonių.[3] Konflikto atsinaujinimo grėsmė kyla daugiausia iš nesutarimų Kongo kariuomenėje integravusioje buvusius sukilėlius bei agresyvių kaimyninių šalių (pvz., Ruandos) veiksmų.
Robertas Mugabė pasiuntė Zimbabvės armiją į Kongo Demokratinę respubliką 1998 m.[4] Jis buvo vienas aršiausių Kabilos rėmėjų tarptautiniu mąstu. Zimbabvė tarp visų įsitraukusių karo dalyvių turėjo labiausiai patyrusias oro pajėgas, o armija buvo laikoma viena geriausiai ginkluotų regione. Tačiau Zimbabvės pasirodymas buvo gan vidutiniškas.[5]
Namibija
Namibijos prezidentas Sam Nujoma teigė, kad negalėjo atmesti Zimbabvės ir Angolos prašymo kariniais veiksmais paremti Kalingą. 1999 m. vasario 1 d. Konbe guvo tik tūkstantis Namibijos karių, tikriausiai tik vienas pėstininkų batalionas su aptarnaujančiu personalu ir artilerija. Nors vėliau karių skaičius padidėjo iki 2 tūkst. Namibijos vaidmuo konflikte buvo nežymus. Ji pasitraukė 2002 m, praradusi 30 karių.[6]
Antrojo Kongo karo priežastys
Antrojo Kongo karo šaknis galima rasti 1994 m. vykusiame Ruandos genocide ir panašiais įvykiais Burundyje, kai šimtai tūkstančių šių šalių gyventojų, daugiausia hutų tautybės, pasitraukė į rytus, į Zayro teritoriją. Pabėgėlių stovyklas greitai ėmė kontroliuoti hutų karinės grupuotės Interahamwe, kurių dalis narių buvo tutsių genocidą vykdę asmenys.
Pirmasis Kongo karas kilo 1996 m., kai Ruanda neapsikentusi hutų karinių grupuočių, rengusių antpuolius per sieną į Ruandą, veiksmais įsiveržė į Zayrą. Šią intervenciją pasmerkė Zayro prezidentas Mobutu Sese Seko. Ilgą laiką Mobutu rėmė Jungtinės Valstijos, nes jis laikytas svarbia figūra kovojant prieš komunizmo plitimą subsacharinėje Afrikoje. Po Šaltojo karo pabaigos, abi supervalstybės nustojo aktyviai domėtis subsacharinės Afrikos reikalais. JAV nustojus remti Mobutu, prasidėjo sukilimas prieš jo valdžią. Ruanda ir Uganda aktyviai kariais ir pinigais rėmė Kongo išlaisvinimo demokratinių jėgų aljansą (AFDL), kuriam vadovavo Laurent-Désiré Kabila.
Užėmęs sostinę Kabila 1997 m. gegužės 17 d. paskelbė imąs Zayre valdžią į savo rankas ir pervadinąs šią šalį Kongo Demokratine Respublika. Tačiau dalinantis įtaką naujoje vyriausybėje kilo daugybė nesutarimų, ypatingai dėl užsieniečių (ypač ruandiečių) dalyvavimo joje. Dėl Kinšasoje tebesančių ruandiečių karių Kabilą vietos gyventojai ėmė laikyti užsieniečių statytiniu.
Situacija pasidarė ypač įtempta, kai 1998 m. liepos 14 d. Kabila atleido savo kabineto vadovą ruandietį James Kabare, pakeisdamas jį vietiniu kongiečiu. Tuo būdu Kabila siekė pradėti atsikratyti šalių, atvedusių jį į pergalę, įtakos. Nors šis žingsnis atšaldė ir taip jau susikomplikavusius santykius su Ruanda, Kabila sušvelnino situaciją paskirdamas Kabare jo posto perėmėjo kariniu patarėju.
Po kelių savaičių Kabila atsisakė šių diplomatinių manevrų. Jis pareikalavo išvesti Ugandos ir Ruandos kariuomenes iš šalies. Ruandos kariniai patarėjai turėjo išvykti iš Kinšasos per 24 valandas.
Nuorodos
↑Government Accounting Office (GAO). U.N. peacekeeping executive branch consultations with Congress did not fully meet expectations in 1999-2000, 2000. Page 52.
