Giria yra išsidėsčiusi zandrinėse lygumose, kurios susidarė traukiantis ledynams. Išskirtinis girios bruožas yra kopos. Giria yra vandenskyroje tarp Vyslos upės baseino (apie 40% girios, upės Rospuda ir Blizna) ir Nemuno upės baseino (apie 60% girios, upės Juodoji Ančia, Seina ir Volkušanka.[1] Girioje yra Vygrių, Saino, Balčio, Mėtos, Sirvo, Kaleitų, Studzieničnės, Bliznos, Mario ir kiti ežerai. Girios klimatas yra ganėtinai šiurkštus, vidutinė metinė temperatūra yra 6 laipsniai C, metinė temperatūros amplitudė beveik 24 laipsniai C (nuo -5,6 C žiemą iki 17,3 C vasarą). Žiema prasideda lapkričio pabaigoje ir trunka apie 114 dienų, sniego danga dažniausiai išsilaiko apie 101 dieną.
Augalija
85% miško sudaro pušūnų miškas iš kurių 70% paprastoji pušis ir 17% paprastoji eglė. Girioje yra daug senų medžių apie 120 metų senumo. Vidutinis medžių aukštis yra apie 30-40 m. Kai kuriose apylinkėse yra drėgnieji ir pelkėti miškai, taip pat yra nemažai pelkių. 8,5% girios medžių sudaro alksniai, daugiausiai pietinėje dalyje. Taip pat yra nemažai ąžuolų ir skroblų. Dėl nepalankaus klimato yra konservuojamos kai kurios augalų rūšys: liekninis beržas, kukmedis, vaivoras ir kiti.[2]
Giria anksčiau buvo daug platesnė ir apimė nemažą dalį Lietuvos, Mazovijos ir Baltarusijos. Nuo VIII a. pr. m. e. iki XIX a. šioje teritorijoje gyveno lietuviams artima baltų tauta - jotvingiai. Dėl karų ar gyventojų migracijos spartesnis girios apgyvendinimas prasidėjo tik XV a., kai giria buvo suskirstyta į keletą miškų: Perstunską, Pželomską, Beržnicką ir kt.. XVI a. šie miškai tapo karaliaus nuosavybe kuriose jis ir jo draugija medžiodavo stambiuosius gyvūnus: taurus, stumbrus, briedžius, elnius, šernus, meškas ir vilkus. Vėliau giria pradėta vis labiau kirsti, o mediena upėmis plukdoma į Baltijos jūros uostus, kur buvo naudojama kaip degutas, anglis ir kt.. Per 1863 m. sukilimą daug sukilėlių buvo įsikūrę šioje girioje. Kozi Rineko draustinyje yra sukilėlių kapinės žuvusių kovojant prieš Rusijos imperijos kariuomenę 1863 birželio 29 d. Šiuo metu šiauriau Augustavo yra paminklas šiems kovotojams. Per Pirmąjį pasaulinį karą giria labai nukentėjo dėl didelios apimties kirtimų (apie 15% girios). Per Antrąjį pasaulinį karą miške slėpėsi partizanai. Taip pat 1941-1944 m. giria buvo naudojama egzekucijoms vykdyti, tuo laikotarpiu šioje girioje žuvo apie 8000 žmonių, daugiausiai žydai. Pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutartį nemaža girios dalis buvo priskirta Lietuvos Respublikai.
Siekiant apsaugoti nykstančias paukščių rūšis buvo įkurtas draustinis atitinkantis Natura 2000 standartus.
Turizmas
Girioje yra nutiesta daug turistinių takų: pėstiesiems, dviračiams ir baidarėms. Ežeruose yra galimybė buriuoti, žvejoti ir užsiimti kitomis vandens pramogomis. Nemažai turistinių atrakcijų yra Studzieničnos kaime ir Augustavo girios šventojoje vietoje
