Autodafė (port. Auto da fe, isp. auto de fe, auto de la fe 'tikėjimo aktas') – viešasis inkvizicijos sprendimo vykdymas, ypač paplitęs XV–XVI a. ir iš dalies vėliau Ispanijoje, Portugalijoje ir ispanų kolonijose Amerikoje. Nuteisti atgailauti ir taikytis su bažnyčia buvo vedami į bažnyčią basi su žaliomis žvakėmis rankose, geltonais rūbais (mantela) su įstrižu kryžiumi. Nesusitaikę su bažnyčia buvo atiduodami į pasaulietinės valdžios rankas, o ši juos gyvus arba pasmaugtus geležiniu antkakliu (garota) degino viešoje aikštėje.
Autodafė Ispanijoje iš pradžių buvo taikoma daugiausia krikštytiems maurams ir žydams, kurie slapta laikėsi savo senosios tikybos arba jos papročių. Ypač autodafė padažnėjo įkūrus nuolatinius inkvizicijos tribunolus Sevilijoje (1481 m.), Tolede (1486 m.) ir kt., o didžiuoju inkvizitoriumi paskyrus Torkemadą. 1481–1498 m. Torkemada apie 15 000 žmonių sutaikė su bažnyčia, o apie 2 000 buvo sudeginti ant laužo[reikalingas šaltinis]. XVI a. Ispanijoje plintant reformacijai, karalių nurodymu vėl intensyviai pradėta taikyti autodafė. Po 1781 m. autodafė išnyko. 1808 m. gruodžio 4 d. buvo panaikintas inkvizicijos tribunolas, tačiau valdant Burbonams 1814 m. vėl atgaivintas. Paskutinį kartą autodafė įvyko 1826 m. Valensijoje, kai po autodafė buvo pakartas (sudeginimo nebuvo) deizmu kaltintas mokytojas Rappoll. Deginimas dėl įsitikinimų autodafė kaip inkvizicijos priemone arba ir be inkvizicijos buvo vykdomas ir kituose kraštuose (Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir kt.).
