Natūraliai paplitęs visoje Lietuvoje, retas Lietuvos pietinėje dalyje – Vilkaviškio, Marijampolės, Alytaus savivaldybėse, bet dažnesnis Utenos ir Biržų miškų urėdijose. Auga upių, upelių, ežerų pakrantėse, mišriuose miškuose, kirtimuose, mėgsta drėgnas vietas bet auga ir sausame miške. Neauga ten, kur visada stovi vanduo. Gerai atželia dykvietėse, apleistuose sklypuose. Mėgsta vidutiniškai derlingus, drėgnokus, kalkingus priesmėlių ir priemolių dirvožemius.
Matmenys
Tai labai greitai augantis medis, ypač pirmuosius 10–15, vėliau augimo tempai sulėtėja. Per pirmus metus gali pasistiebti iki 50 cm, po dvejų metų jau iki 1,24 m, po penkerių metų gali būti paaugę nuo 4,3 iki 5 metrus aukščio. Baltalksnis žemesnis už juodalksnį, o kartais išauga ir kaip krūmas, kurio matmenys kur kas mažesni nei išaugančio medžiu. Užaugančių medžiais baltalksnių aukštis įprastai apie 10-15 m, kartais iki 20 m, didžiausias aukštis beveik iki 28 m. Jų kamienas plonas – iki 40 cm skersmens. Dabar žinomas aukščiausias, išmatuotas baltalksnis auga Tusulos savivaldybėje Ruotsinkylä vietovėje netoli Helsinkio (Suomija), jo aukštis 27,20 m, kamieno apimtis 1 m.
Amžius
Tai labai trumpaamžis augalas, jo amžius siekia 50-70 metų, derėti pradeda 7-10 metų amžiaus.
Požymiai
Kamieno ir šakų žievė pilka, lygi, plona, blizganti, beveik visą amžių išlieka lygi, nesutrūkinėjusi. Iš žievės baltalksnius nesunku atskirti nuo juodalksnių, kurių žievė tamsi ir maždaug 20-25 metų amžiuje trūkinėja. Jauni ūgliai pilkai rusvi, tribriauniai, plaukuoti, nelipnūs. Pupurai rudai violetiniai, buki su 2, kartais 3 žvyneliais, atspurę, trumpakočiai. Lapai ovalūs arba kiaušiniški, 4-10 cm ilgio ir 3,5-7 cm pločio, su nusmailėjusiomis viršūnėmis, jų kraštai pjūkliški, pamatas plačiai pleištiškas. Viršutinė pusė žalia, apatinė pilkai ar melsvai žalia, su plaukeliais, rudenį nepagelsta. Žiedai vienalyčiai – vyriškieji karančiuose žirginiuose, moteriški – trumpuose kankorėžėliuose. Kuokeliniai žirginiai po 3-5, nusvirę, 5-8 cm ilgio, gelsvai rausvi. Piesteliniai žirginiai po 3-8, kartais iki 10, trumpu koteliu arba bekočiai, subrendę apie 1,5 cm ilgio bei rudi. Vaisiai – sparnuoti plokšti riešutėliai. Riešutėliai subręsta spaliomėnesį, skaidosi rudenį ir žiemą.
Dauginimasis
Baltalksnis pradeda žydėti kai vidutinė paros oro temperatūra pakyla virš nulio. Vidutinė žydėjimo pradžia Kauno apylinkėse – kovo 28 d. Anksčiausiai pražįsta apie vasario 25 d., vėliausiai apie balandžio 22 d. Žydi apie 11 dienų prieš išsiskleidžiant lapams.
Dauginasi sėklomis, šaknų atžalomis ir rečiau kelmo ataugomis.
Panaudojimas
Kankorėžėliai naudojami kaip tanidinė žaliava, lapai, žievė, pjuvenos – kailiams raugti ir dažams. Dėl ankstyvo žydėjimo vertinamas bitininkystėje. Parkuose kartais auginamos karpytalapė ir geltonlapė dekoratyvinės baltalksnio formos. Vaistams vartojami sumedėję žirginiai (kankorėžėliai), žievė bei lapai. Medicinos praktikoje alksnio preparatai vartojami virškinamojo trakto sutrikimams gydyti bei viduriavimui stabdyti. Baltalksnio preparatai pasižymi sutraukiančiomis, kraują stabdančiomis, prakaitavimą skatinančiomis, priešuždegiminėmis ir skausmą raminančiomis savybėmis.
Nesubrendę vaisiai
Mediena
Baltalksnio mediena rausva, minkšta, patvari vandenyje, ilgai nepūva. Kadangi rąstai būna nestori, retai kada iš baltalksnių pjaunamos lentos, nors visomis savybėmis baltalksniai prilygsta juodalksnio medienai.
Savybės
Lapai greit supūva, o dirvožemį praturtina (pagerina) azotu, dėl jo šaknyse gyvenančių ir azotą fiksuojančių bakterijų. Medis atsparus šalčiams.
Kartais natūralioje gamtoje baltalksniai kryžminasi su juodalksniais ir tokie hibridai vadinami:
Alnus incana × Alnus glutinosa arba Alnus × hybrida
Pavadinimas
Mokslinio, lotynų kalba rūšies pavadinimo autorius Conrad Moench1744–1805 metais. Lietuviškas pavadinimas kilęs nuo žievės spalvos, kuri medžiui sulaukus 15-16 metų darosi pilkai sidabrinė (nors jaunesnių medžių – pilkai ruda).
Literatūra
Pavasarį žydintys augalai. Živilė Lazdauskaitė. – Vilnius: Mokslas, 1985. – 144 psl.
