Borisas Džonsonas (angl. Alexander Boris de Pfeffel Johnson, Boris Johnson; g. 1964 m. birželio 19 d., Niujorkas, JAV) – Jungtinės Karalystės žurnalistas, politikas, 2019–2022 m. ministras pirmininkas.
Gimė 1964 m. pasiturinčioje šeimoje. Jo tėvas – Stenlis Džonsonas buvęs Europos Parlamento narys, turintis turkiškų šaknų.[1] B. Džonsono prosenelis iš motinos pusės yra Elijas Averis Levas, žydų kilmės JAV mokslininkas, gimęs Žemaičių Kalvarijoje, Lietuvoje (tuomet priklausiusiai Rusijos imperijai).[2]
Borisas Džonsonas vaikystę praleido Niujorke, Londone bei Briuselyje. Vėliau pradėjo lankyti mokyklą Anglijoje.[3] Baigė Itono koledžą. Oksfordo universitete studijavo filologijos (senovės graikų ir romėnų) studijas.[1]
Triskart vedė. Iš pirmos santuokos vaikų neturėjo. Su Marina susilaukė 4 vaikų, o su paskutine žmona Keri – dar 2.[4]
Trumpai padirbęs vadybos konsultatu tapo žurnalistu. Nuo 1987 m. dirbo „Times“ britų dienraščiui.[3] 1989–94 m. dienraščio „Daily Telegraph“ korespondentas Briuselyje, 1994–99 m. vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas ir pagrindinis politikos apžvalgininkas. 1999–2005 m. savaitraščio „Spectator“ vyriausiasis redaktorius.[5]
2008–2016 m. Londono miesto meras, Bendruomenių rūmų narys (2001–2008, 2015–2023 m.), Konservatorių partijos narys, 2016–2018 m. Jungtinės Karalystės užsienio reikalų sekretorius premjerės Terezos Mei kabinete.[6] Tuo metu buvo aktyvus Breksito šalininkas ir pastarosios politinės kampanijos lyderis. Atsistatydino nepritardamas Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES procedūroms. Jis žadėjo, kad tapęs premjeru užtikrintų, jog Jungtinė Karalystė paliktų Bendriją. 2019 m. liepos 23 d. išrinktas Konservatorių partijos lyderiu ir tapo ministru pirmininku.[7]
Prasidėjus COVID-19 pandemijai Džonsono vyriausybė ėmėsi priemonių sumažinti ligos padarinius, pritarė visuotinei skiepijimo nuo šios ligos programai. 2022 m. prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, įvedė sankcijas Rusijai, suteikė Ukrainai karinę pagalbą ginklais.[8]
2022 liepos 7 d. po ilgalaikio spaudimo ir galiausiai keliolikos vyriausybės narių atsistatydinimo pasitraukė iš Konservatorių partijos pirmininko ir premjero postų.[9][1][3][5]
Išnašos
Nuorodos
.jpg)
