Džihadas (arab.جهاد = jihād „pastanga“) islame – siekis žodžiu ar veiksmu apginti tiesą, teisingas šventasis karas, nukreiptas prieš tikrą ar įsivaizduojamą blogį. Džihado kovotojas vadinamas modžahedu (mujahid).
Išskiriamas „mažasis džihadas“ (al-jihad al-asghar) – išorinė kova, paprastai ginkluota, siekiant apginti islamą nuo demonizuotų priešų – ir „didysis džihadas“ (al-jihad al-akbar) – vidinė kova, kuria siekiama pažaboti neišmanymą, vidinį Iblį.
Sufizme išskiriamas „sielos džihadas“ (al-jihad al-nafs) – dvasinėmis pratybomis grindžiamos pastangos įveikti egocentrinę savastį (nafs), numarinti „žemesniąją sielą“ ir ją prikelti dieviškųjų atributų lygmeniu. Užtat sufijus dažnai prilyginamas šventajame kare kritusiam kankiniui, kuris įžengia į rojaus Sodą – dvasinę tikrovę ir įkūnija vienybės (tawhid) principą, šitaip egocentrinės savasties žūtimi (fana) patvirtindamas vienatinį Dievą, aukščiausiąją Savastį.[1]
Kai kurie musulmonų teisininkai linkę džihadą priskirti prie prievolių – arkanų. Tačiau daugelis laikosi nuomonės, kad džihadas nepatenka į prievolių kategoriją.
Šiuolaikinė mažojo džihado vėliava
Šaltiniai
↑Uždavinys, Algis 2007. Sufizmas islamo civilizacijoje. Kaunas: Atviros visuomenės studijų asociacija
