Dailė – meno rūšis, skirstoma į vaizduojamąją (tapyba, grafika ir skulptūra) ir taikomąją – dekoratyvinę (keramika, tekstilė, oda, amatai, liaudies meistrų dirbiniai ir kt.). Skirtingai nuo kitų meno rūšių (muzikos, teatro, literatūros, kino) dailės kūriniai paprastai turi materialią – tūrinę formą. Tačiau XX a. atsiranda ir naujosios dailės formos, kurias galima apibrėžti kaip balansavimą ant meno ir nemeno ribos ir kurioms būdinga idėjų išraiška (akcijos, performansai). Terminas „dailė“ darosi per siauras apibrėžti gausius šiuolaikinio meno reiškinius ir dėl to daug kur jis pakeičiamas platesne „vaizduojamojo meno“ sąvoka. Dailę simbolizuoti gali ir vienetas (1).
Dailė atsirado seniai, dar priešistoriniais laikais. Seniausieji dailės dirbiniai yra datuojami maždaug 40 000 m. pr. m. e. Nuo seniausiųjų laikų iki pat XIX a. pagrindine dailės šaka buvo laikoma architektūra, visos kitos dailės šakos (tapyba, skulptūra, taikomoji – dekoratyvinė) ją tik papildė. Architektūriniai stiliai, savo ruožtu, darė įtaką kitoms dailės šakoms. Padėtis pasikeitė XIX a., kai architektūroje nebuvo sukuriama nieko nauja (iki dangoraižių atsiradimo), o tik kartojami ir varijuojami senieji stiliai (neobarokas, neogotika ir kt.), šiuo laikotarpiu pirmaujančia dailės šaka tampa tapyba.
Istorija
Dailės epochos
Priešistorinė dailė
Pirmieji rasti urvų piešiniai datuojami maždaug 40 000 prieš mūsų erą. Šių kūrinių pavyzdžiai galėtų būti Šovė, Lasko, Pėš Merl ir Altamiros urvuose aptinkami įspūdingiausi piešiniai. Šių piešinių autorius galime laikyti pirmaisiais žinomais dailininkais. Priešistoriniais laikais daugiausia buvo piešiama ant urvų sienų. Radimvietėse aptinkami piešiniai stebėtinai panašūs visame pasaulyje, daugiausiai vaizduojami gyvūnai. Be kita ko, randama ir žymiai senesnių žmonių bei gyvūnų statulėlių, nors pastarosios gali būti ir gamtos suformuotos, tačiau primenančios žmogaus rankų darbo kūrinius.[1]
Senovės Egipte menas užėmė svarbią vietą valstybės kultūroje, rūmų dailininkai gyventojų socialinėje piramidėje stovėjo aukštoje vietoje ir savo ruožtu buvo turtingi žmonės. Senovės Graikijoje labiau klestėjo skulptūra, tačiau dailininkų darbo galime rasti molinėse vazose bei kituose keramikos dirbiniuose.
Dailė vėl suklestėjo Bizantijos laikotarpiu, dėl prasidėjusios ikonų tapymo eros, kuri vėliau suklestėjo viduramžių Rusijos kultūroje. Viduramžiais Europoje daugiausiai buvo kuriama religine tema (ikonos, freskos ant sienų, religiniai paveikslai).
Dailės rūšys gali būti skirstomos pagal kelias klasifikacijos sistemas.
Vienas yra skirstymas pagal dailės paskirtį į tris rūšis į vaizduojamąją dailę, monumentaliąją dailę ir taikomąją-dekoratyvinę dailę.
Vaizduojamoji dailė – skirta dekoratyviniams ir religiniams tikslams, apima tokias sritis kaip grafika, skulptūra ir tapyba.
Taikomoji-dekoratyvinė dailė – skirta praktiniam naudojimui: baldininkystė, dailioji tekstilė, juvelyrika, keramika, gintaras, kaulas, medžio, metalo, odos, stiklo dirbiniai ir pan.