Dhjana (skr. ध्यान = IAST: dhyāna-, pali झान = jhāna, kin. 禪, pinyin: Chán, jap. 禅 = zen, tibet. བསམ་གཏན = bsam gtan, kor. 선 = seon, viet. thiền) – sanskrito sąvoka, reiškianti tiek meditaciją, tiek meditatyvias būsenas. Vartojama tiek hinduizmo, tiek budizmo, tiek kitų indiškos kilmės religijų žodyne.
Žodis dhyāna- kyla iš veiksmažodžio dhī- („mąstyti, apgalvoti, spręsti“) ir reiškia mąslią būseną. Upanišadose dhjana apibrėžiama kaip sąmonės sutelkimas į vieną objektą arba skiemens OM kartojimą. Patandžalio jogos sistemoje dhjana yra aštuonlinkio kelio 7 (priešpaskutinis) etapas. Tantrizme dhjana reiškia dievybės, mandalos, čakros arba guraus regesį, kurio metu rečituojamos mantros, rankomis atliekamos mudros. Tai priešpaskutinė pakopa prieš visišką ekstazės būseną – samadhį.
Plačiausia prasme tai yra proto sutelkimas, meditatyvus pasinėrimas į savastį (atmaną), kurio metu pranyksta visos dvilypės skirtys, kaip „aš–tu“, „subjektas–objektas“, „tikrumas–netikrumas“. Tai nenurūkstantis grynos minties apie apmąstymo stebinį tekėjimas, kai išnyksta bet koks jutiminis suvokimas. Medituojantis žmogus mintyse sukuria tikrovę, susitapatina su ja ir atsisakydamas savo individualybės susivienija su dievyste.[1]
Dhjana buvo viena pagrindinių ankstyvojo budizmo praktikų. Pagal šios praktikos pavadinimą susikūrė čan budizmas Kinijoje, iš jo – dzen budizmas Japonijoje.
Šaltiniai
