1908 m., Hanoveryje, Emilio Berlinerio gramofonu padarytas įrašasGramofonas
E. Berlineris gimė Hanoveryje (Vokietija) 1851 m. žydų prekybininkų šeimoje. Jis mokėsi prekybininko amato, kadangi tokia buvo jo šeimos tradicija. Tikrasis jo pomėgis buvo išradimai, tačiau dirbo buhalteriu, kad turėtų iš ko pragyventi. Kad išvengtų šaukimo į kariuomenę Prancūzijos-Prūsijos kare, 1870 m. emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas kartu su tėvo draugu, kurio parduotuvėje, Vašingtone vėliau ir dirbo.[1] Paskiau persikėlė į Niujorką, kur gyvendamas dirbo laikinus darbus, pvz., išnešiodavo laikraščius, valydavo butelius ir pan. Naktimis mokėsi fizikos Cooper Union institute.[2] Po kiek laiko dirbant nuomojamų arklių arklidėse, jis susidomėjo naujomis telefonų ir fonografų garso technologijomis ir išrado patobulintą telefoninį siųstuvą (vieną iš pirmųjų mikrofonų). Patentą įsigijo „Bell Telephone Company“, tačiau 1901-ųjų vasario 27 d. Jungtinių Valstijų apeliacinis teismas paskelbė patentą negaliojančiu. 1877 m. Berlineris persikėlė į Bostoną, kur dirbo „Bell Telephone“ įmonėje iki 1883-ųjų, tada grįžo į Vašingtoną ir įsidarbino privačiu išradėju. 1881 m. Emilis Berlineris tapo Jungtinių Valstijų piliečiu.
1886 m. Berlineris pradėjo eksperimentuoti su garso įrašymo metodais. Pirmąjį patentą gavo 1887 m. lapkričio 8 d. už taip jo vadinamąjį gramofoną. Pirmasis gramofonas garsą įrašydavo naudodamas horizontalią moduliaciją ant cilindro, padengto mažo pasipriešinimo medžiaga, pvz., juodais dažais iš lempos suodžių, vėliau užtepant lako ir tada kopijuojant ant metalinio atkuriamojo cilindro. Tai buvo panašu į metodą, kurį atlikdavo T. Edisono prietaisai. 1888 m. Berlineris išrado paprastesnį būdą garso įrašymui, panaudojant plokšteles. Po kelerių metų jis jau sėkmingai pardavinėjo savo technologiją įvairioms žaislus gaminančioms įmonėms. Kita vertus, jis tikėjosi sukurti prietaisą, kuris būtų daugiau nei eilinis žaislas, todėl 1895 m. įtikino grupelę verslininkų surinkti $25 000 dolerių, kurių dėka jis įsteigė „Berliner Gramophone Company“.
Pirmųjų gramofonų problema buvo priversti plokštelę suktis pastoviu greičiu. Inžinierius Eldridžas R. Džonsonas (Eldridge R. Johnson) padėjo išspręsti problemą suprojektuodamas prisukamą laikrodinį motoriuką. 1901 m. Berlineris ir Džonsonas įkūrė bendrą įmonę, „Victor Talking Machine Company“.
Tarp kitų Berlinerio išradimų buvo naujo tipo audimo staklės, skirtos masinei audinių produkcijai; akustinė plytelė ir viena pirmųjų sraigtasparnio versijų. Pasak „The New York Times“, 1909 m. liepos 1 d. Berlinerio ir J. Niutono Viljamso (J. Newton Williams) sukonstruotas sraigtasparnis pakėlė savo operatorių (Viljamsą) nuo žemės Berlinerio laboratorijoje, Vašingtone.[3]
Tarp 1907-ųjų ir 1926-ųjų Berlineris nusprendė patobulinti vertikaliojo skrydžio technologiją sukurdamas nedaug sveriantį sukamą variklį. Kartu su R. S. Muru (R.S. Moore), taip pat mokslininku ir išradėju bei jo vyriausiuoju asistentu, Berlineris įsigijo automobilių variklius iš bendrovės „Adams-Farwell“, kuriuos jis perkūrė norėdamas patobulinti „mašinas“, skirtas vertikaliajam skraidymui. Galiausiai jis sukūrė lengvą 6 arklio galių sukamąjį variklį. Tai nulėmė „Gyro Motor Company“ įkūrimą 1909 m. Šio variklio sukūrimas paskatino sukamųjų variklių naudojimą aviacijoje. Įmonė gamino variklius nuo 1909 m. iki apytikriai 1926 m.
1910 m. tęsdamas vertikalaus skrydžio tobulinimą, Berlineris eksperimentavo su vertikaliai įtaisytu uodeginiu sraigtu, kad atremtų vieno pagrindinio (keliamojo) sraigto sukimo momentą. Ir tai buvo ta konfigūracija, kuri lėmė praktiškų sraigtasparnių gaminimą 5-ajame XX a. dešimtmetyje.
1922 m. liepos 16 d. E. Berlineris ir jo sūnus Henris pademonstravo veikiantį sraigtasparnį Jungtinių Valstijų armijai. Henris buvo nusivylęs tuometiniais sraigtasparniais ir 1926 m. įkūrė „Berliner Aircraft Company“,[4] kuri susijungus buvo pervadinta į „Berliner-Joyce Aircraft“ 1929 m.
Berlineris, kuris 1914 m. patyrė nervų sistemos sutrikimą,[5] taip pat aktyviai propagavo tobulinimus sveikatos apsaugoje ir sanitarinių sąlygų gerinime.
1897 m. jam buvo įteiktas Franklino instituto Džono Skoto medalis (angl.John Scott Medal), 1913 m. Elioto Kresono medalis (angl.Elliott Cresson Medal) ir 1929 m. Franklino medalis (angl.Franklin Medal).
Emilis Berlineris mirė nuo širdies smūgio, būdamas 78 metų. Jo palaikai palaidoti Rock Creek kapinėse, Vašingtone, šalia jo žmonos ir sūnaus.
