Etiopijos istorija – Etiopijos civilizacijos ir valstybės istorija nuo seniausių laikų. Etiopija – viena iš seniausių pasaulio civilizacijų, taip pat viena iš pirmųjų krikščioniškųjų valstybių pasaulyje.
Istorinė Etiopija, arba Abisinija, kurioje vystėsi Etiopijos civilizacija ir istorija, apima kalnuotą teritoriją dabartinės Etiopijos vakarinėje pusėje ir Eritrėjos šiaurėje. Geografiškai tai yra Etiopijos kalnynas, vietos gyventojų žinomas kaip Kebessa. Šiaurėje kalnynas atsiremia į Raudonąją jūrą. Rytuose jis pereina į nederlingus dykumų plotus – Afrikos ragą, gyvenamus afarų ir somalių klanų. Vakaruose kalnynas leidžiasi į etniškai labai įvairią sudaninio klimato savaną, o pietuose – į oromo borana gyvenamas Rytų Afrikos savanas.
Nors Etiopijos kalnyno gyventojai kalba daugybe tarpusavyje giminingų kalbų (svarbiausios – tigrinja, amharų kalba ir kt.), jie turi bendrą kultūrinę tapatybę, ir save įvardina kaip habešus. Iš to kilęs iš pačios civilizacijos vietinis pavadinimas – Habaša (iš pastarojo kilo alternatyvus Etiopijos pavadinimas Abisinija). Dauguma kalnyno gyventojų išpažįsta Etiopijos krikščionybę ir bent nominaliai per visą istoriją buvo valdomi Etiopijos imperijos. Tradiciškai kalnyno gyventojai save dar vadino „raudonaisiais žmonėmis“ (qeyyih), priešpriešindami save dykumų klajokliams „juodiesiems“ (tselim) ir savanų gentims šankela (šānḳillā).
Tačiau kalnynas yra labai įvairus tiek geografiškai, tiek kultūriškai. Šiaurinėje dalyje (dab. šiaurės vakarų Eritrėja ir Tigrajų regionas) pagrindinė etninė grupė yra tigrajai, kurie gyvena Akelė Guzai, Agamės, Hamasieno ir kituose istoriniuose regionuose. Piečiau jų gyvena amharai ir agavai, kurie dalinasi į Begmenderio, Godžaro, Vago, Valo ir kitus regionus. Piečiausiame kalnyno trečdalyje vyrauja oromo etninės grupės, kurios gyvena susimaišiusios su vietinėmis smulkiomis tautelėmis. Čia yra Ševos, Velegos, Gibės, Balės kultūriniai regionai.
Dabartinės Etiopijos teritorija, kaip ir visa Rytų Afrika, priklauso žmonijos susiformavimo lopšiui. Čia randami pirmieji pasaulio hominidai, egzistuoja Australopitekų ir Homo habilis radinių, kurie yra 2-1,5 mln. metų senumo.
Tuo metu, kai Egipte ir Mesopotamijoje susiformavo pirmosios civilizacijos, Etiopijos teritorija buvo apgyvendinta semitų, kušitų, nilotų tautų. Tikriausiai dalis gyventojų dar priešistoriniais laikais kėlėsi iš Arabijos.
Ankstyvoji Etiopijos istorija yra neatsiejamai susijusi su Arabijoje klestėjusia senovės Jemeno civilizacija, iš kurios į Etiopiją buvo nešama kultūra. Pirmoji istorinė valstybė buvo Dmtas (Dʿmt), atsiradusi apie VIII a. pr. m. e. su sostine Jehoje. Jos atstovai augino soras, naudojo arklą bei plūgą, irigavo žemes, gamino geležies dirbinius bei ginklus.
Tuometinė Etiopija turėjo labai tamprius ryšius su Izraeliu. Ji dažnai minima Biblijoje (kaip Kušas). Saabos karalienės legenda irgi artimai susijusi su Etiopija. Spėjama, kad Etiopija tuo metu patyrė stiprią įtaką iš Izraelio: ją veikė Judaizmo tikėjimai, tradicijos, meno stiliai.
Nėra visiškai aišku, kaip Dmto valstybė transformavosi į galingą Aksumo imperiją, kuri susiformavo pačioje mūsų eros pradžioje. Ši valstybė formavosi dabartinės Eritrėjos ir šiaurinės Etiopijos dalyje, ir nuo pat pradžių turėjo labai tamprų ryšį su Jemenu, kontroliuodama santykius per Adulio uostą (50 km į pietus nuo dabartinės Masavos).
Šios imperijos suklestėjimą nulėmė erų sandūroje pasikeitusi prekybinė sistema, kuomet daug prekybinių kelių tarp Romos imperijos ir Indijos ėjo Raudonąja jūra. Adulis tapo svarbiausiu šios jūros uostu, o Aksumo valstybė įgijo ekonominę hegemoniją prieš savo kaimynines valstybes – pirmiausia Nubiją.
Aksumo imperijos sostinė buvo Aksumo miestas, tapęs svarbiu kultūriniu, ekonominiu didmiesčiu. Čia valdė imperatoriai, kurie tituluodavosi Negusų Negusais.
Svarbiausia tauta tuometinėje imperijoje buvo habešai, dabartinių amharų, tigrių ir tigrajų protėviai. Iš jų kalbos susiformavo klasikinė gezo kalba, kuri iki dabar naudojama Etiopijos liturgijoje, moksle.
III a. Aksumo imperija vykdė teritorinę ir ekonominę ekspansiją. Ji užėmė dabartinės Eritrėjos, šiaurės Etiopijos, šiaurės Džibučio, šiaurės Somalio teritorijas. Taip pat valstybė aktyviai kišosi į Jemeno valstybių reikalus ir vienu metu kontroliavo dabartinio Jemeno ir pietų Arabijos teritorijas. Tuo metu gyvenęs Manis laikė Aksumą viena iš keturių galingiausių pasaulio imperijų greta Romos, Kinijos ir Sasanidų imperijos.
IV a. pradžioje, valdant karaliui Ezanai, Etiopija priėmė krikščionybę, susiformavo savarankiška krikščionybės forma – Etiopijos krikščionybė. Tai labai stipriai paveikė Etiopijos kultūrą, rėmė jos artimus santykius su Bizantija.
VII a. keičiantis prekybos tinklams, vykstant tautų migracijoms, Aksumo imperija patyrė daug kataklizmų, kas lėmė jos dezintegraciją ir nuosmukį. Sunykus pajūrio uostams, daug gyventojų kėlėsi į kalnuotas sritis pietuose, apgyvendindami visą Etiopijos kalnyną. Tuo pat metu šiaurines ir rytines imperijos teritorijas siaubė klajokliai bedžai, sahai, afarai.
Pasak legendos, X a. Aksumo egzistenciją nutraukė pagonių (arba žydų) karalienė Jodit, kuri sudegino krikščionių bažnyčias, išžudė imperatorių šeimą, ir ėmė valdyti didžiąją šalies dalį. Manoma, kad buvusioji Aksumo imperatorių dinastija liko valdyti tik labai nedidelę sritį. Iš jos vėliau kilo Solomonidai.
Netrukus po Jodit valdymo Etiopijoje įsitvirtino nauja Zagvės dinastija, kilusi iš vakaruose gyvenančios kušitiškos tautos agau. Jos pradininkas Mara Takla Haymanotas buvo paskutiniojo Aksumo imperatoriaus žentas, kuris paėmė valdžią. Tačiau nėra aiški jo valdymo data, kuri gali svyruoti nuo IX iki XI a. Zagvių valdymo laikais buvo pastatyti Etiopijos architektūros šedevras Lalibelos bažnyčios.
1270 m. amharų kilmės Jekuno Amlakas nuvertė Zagvės dinastiją. Remiantis legendomis, jis save kildino iš senųjų Aksumo imperatorių ir skelbėsi iš Saliamono kilusios senovinės dinastijos palikuonimi. Dėl to jo dinastija vadinama Solomonidais. Jo atkurta Etiopijos imperija egzistavo iki pat 1974 m.
Šiuo sudėtingu laikotarpiu galutinai atsiskyrė dvi svarbiausios senovės habešų atšakos: amharai ir tigrajai. Jei Aksumo imperijos kultūriniu centru buvo tigrajų gyvenamos sritys, tai nuo XIII a. įsigalėjo amharų gyvenamos sritys prie Tanos ežero. Iki šiol amharai yra svarbiausia Etiopijos tauta, nors ir sudaro gyventojų mažumą.
Pirmieji Solomonidų imperatoriai konsolidavo valdžią etninėse amharų ir tigrajų srityse, kurios sudarė dabartinės Etiopijos šiaurės vakarų ketvirtį. Tuo pat metu likusioje Etiopijos teritorijoje klestėjo daugiau valstybių. Į pietus nuo Mėlynojo Nilo (Velegos regione) buvo Damoto valstybė, dar toliau į pietus, – istoriniame Gibės regione, – įvairios sidamo ir omotų tautos suformavo smulkias valstybes. Imperija, ypač valdant imperatoriui Amda Sejonui I, ėmė sparčiai plėstis šių valstybių sąskaita, įgydama didžiulę teritoriją ir sukrikščionindama vietos tauteles, įtraukdama jas į Etiopijos civilizacijos orbitą.
Krikščionių ir musulmonų karai
Etiopija 1500 m.
Vienas svarbiausių faktorių, kuris lėmė Etiopijos istoriją XIII–XVI a. buvo tai, jog valstybės pietrytinėje dalyje susiformavo islamiški sultonatai: Ševa, Hadija, Davaras, Balė. Tuo metu, kai krikščionys solomonidai konsolidavo valdžią dabartinėje Etiopijos šiaurėje, musulmonai konsolidavo valdžią dabartinės Etiopijos pietryčiuose, siekdami sujungti visas Afrikos rago musulmonų tautas.
Viena didžiausių musulmoniškų valstybių buvo Ifato sultonatas, susiformavusi XIII a. Jos sostinė buvo Hararas, ir ji valdė klestintį Zeilos uostą prie Raudonosios jūros. Tačiau dėl musulmonų politinės vienybės trūkumo dauguma sultonatų buvo užkariauti, o 1332 m. Etiopijos imperatorius Amda Sejonas I užėmė Ifatą ir pavertė jį savo vasalu. Nepaisant to, musulmonų maištai tęsėsi. Todėl XV a. pradžioje dar viena Etiopijos karinė ekspedicija į Ifatą pabaigė šios valstybės egzistavimą.
Pačioje XVI a. pradžioje somalių kilmės Ahmadas ibn Ibrihimas al-Ghazis pradėjo Etiopijos-Adalio karus, kurių metu buvo atkurta musulmoniška valstybė, kaip Adalio sultonatas. Karų metu Adalis sugebėjo laikinai nukariauti Etiopiją, išsivežti imperatoriaus regalijas. Tik Portugalijos pagalbos dėka Etiopijos pajėgos 1543 m. sumušė Adalio pajėgas, ir Etiopija išsaugojo nepriklausomybę.
Karų nusilpninta Etiopija nuo XVI a. tapo taikiniu naujai jėgai – pagoniškoms oromo gentims, iki tol gyvenusioms į pietus nuo kalnyno. Šios gentys, turinčios stiprią karinę klasę, pamažu iš pietų apgyvendino senuosius musulmoniškus ir krikščioniškus Etiopijos regionus, tapdami didžiausia tauta Etiopijoje (dabar jie sudaro 34 proc. Etiopijos gyventojų).
Oromai integravosi su svarbiausia Etiopijos tauta amharais, perėmė daug jų kultūrinių pasiekimų. Kai kurie jų vadai sugebėjo įsigalėti Etiopijos valdžioje. Pvz., Imperatorius Ijoas I (1730-55) buvo pusiau oromas, ir jo valdymo metu Etiopijos rūmuose buvo kalbama oromų kalba.
Nuo XVI a. II pusės šiaurinė istorinės Etiopijos dalis (dabartinė Eritrėja) patyrė grėsmę iš augančios Osmanų imperijos. Osmanams pavyko paimti stipriausius Etiopijos prekybinius uostus, netgi laikinai užimti stipriausią šiaurinės provincijos miestą, kur rezidavo provincijos vietininkas Bahr negusas. Šias pajūrio teritorijas iki pat XIX a. valdė Habešo ejaleto naibai, reziduojantys Masavoje. Taip Etiopija buvo visiškai izoliuota nuo likusio pasaulio ir apsupta islamiškų valstybių, kas nulėmė jos tolesnę ilgalaikę izoliaciją.
Šie procesai paspartino Etiopijos byrėjimą. Bahr Negusas kovose su osmanais tapo vis nepriklausomesnis nuo centrinės Etiopijos valdžios. Tai vėliau vedė prie Eritrėjos atsiskyrimo.
Gondaro linijos įsigalėjimas
Etiopijos sostinės Gondaro pilis
Po vidaus neramumų, XVII a. pradžioje į Etiopijos sostą sėdo imperatorius Susenios (1606–1632), kuris laikomas naujo laikotarpio pradininku. Jo laikais buvo įvesta tvarka šalyje, sutramdyti oromo, agau. Siekdamas pralaužti musulmonų blokadą, Susenios siekė užmegzti ryšius su Italija, Ispanija. Tam jis netgi ryžosi priimti katalikybę, kadangi etiopiškoji krikščionybė labai skyrėsi nuo jos.
Tačiau Europos jėzuitams įsigalint Etiopijoje, prasidėjo masiniai vietinės kultūros draudimai, kas vedė prie liaudies nepasitenkinimo. Susenios įpėdinis Fasilidas išvijo jėzuitus iš šalies ir visiškai izoliavo šalį. Jis įkūrė naują sostinę Gondarą.
Nuo XVIII a. Etiopijos imperijoje augo atskirų tautų tarpusavio priešiškumas, kas ilgainiui vedė į šalies skilimą XVIII a. viduryje. Šis susiskaldymo laikotarpis vadinamas zemene mesafint. Jo metu, nors išlaikyta imperatorių seka, jie buvo renkami chaotiškai ir jokios valdžios neturėjo.
Imperatorių rinkimas tapo įrankiu naujai iškilusių lyderių rankose. Kai kurie imperatoriai buvo sodinami į sostą keletą kartų. Vienas jų, buvo pasodintas net šešis kartus. Per šiuos nuolatinius pilietinius karus Etiopija buvo visiškai nusilpninta.
Modernizacija ir kovos su kolonizatoriais
Etiopija 1889 m.
Po 1852-55 m. vykusio vienijimo, galiausiai pavyko pasiekti šalies vienybę ir konsoliduoti valdžią naujo imperatoriaus, Tevodros II rankose, kuris laikinai nutraukė Solomonidų dinastijos liniją. Jis konsolidaciją pradėjo savo tėvonijoje Kvara regione, o vėliau plėtė savo teritorijas, suvienydamas amharų ir tigrajų (Tigrajaus regionas) sritis, prijungdamas Godžamą, Ševą (laikinai) ir Volo. Tačiau jam nepavyko prijungti pajūrio sričių (dabartinės Eritrėjos), taip pat pietuose esančių oromo sričių. Tuometinė Etiopija apėmė tik dabartinės Etiopijos šiaurės vakarų ketvirtį.
Johanes IV ir Menelikas II
Pradedant Tevodros II, vyko šalies modernizacija ir atsivėrimas Vakarams. Po Tevodros į valdžią atėjo imperatorius Johanes IV, kilęs iš Tigrajaus regiono. Po šio 1889 m. karūnuotas imperatorius Menelikas II, kilęs iš Ševos. Jo dėka prie Imperijos vėl prijungta Ševa, o Imperijos sostinė perkelta į Adis Abebą, kuris iki tol buvo Ševos sostinė.
Tuo metu kaip tik prasidėjo Afrikos dalybos tarp Europos valstybių. Po konfliktų su Didžiąja Britanija, regione pasirodė italai. 1888 m. jie okupavo pajūrio Etiopiją (Italijos Etiopija), kuri vėliau tapo Eritrėja. Italai siekė kolonizuoti visą valstybę, tačiau 1896 m. pralaimėję imperatoriaus armijai prie Adovos, jie pasidavė. Etiopija buvo viena nedaugelio Afrikos valstybių, kuri nebuvo kolonizuota.
Vietoj to, Meneliko valdymo laikotarpiu Etiopija, konkuruodama su Vakarų kolonijinėmis imperijomis, jungė į savo sudėtį aplinkines tautas, sparčiai plėsdama teritoriją. Tuo metu į ją inkorporuotos daugiatautės miškingos pietvakarių teritorijos (Velegos, Gibės, Sidamo regionai), užimtos musulmoniškos tautos ir valstybės rytuose (Hararas, somalių, afarų teritorijos). Taip Etiopija įgijo panašias teritorijas, kurias turi dabar.
Paskutinis Etiopijos imperatorius Haile Selasie
1930 m. į valdžią atėjo paskutinis Etiopijos imperatorius Haile Selasie.
Italijoje prasidėjus nacizmui, 1935 m. Musolinis įsiveržė į Etiopiją ir ją aneksavo. Imperatorius Haile Selasie buvo išsiųstas į Angliją, o vietoj jo Etiopijos imperatoriumi paskelbtas Italijos karalius Viktoras Emanuelis III. Ši okupacija buvo pripažinta daugybės Tautų Lygos valstybių, išskyrus JAV ir Rusiją.
1941 m. padedant Britanijai, Etiopijos pajėgos sumušė Italijos pajėgas. Italija priešinosi iki pat pralaimėjimo Antrajame Pasauliniame kare, 1943 m.
Pasibaigus karui, iš Italijos okupuotų sričių buvo suformuotos dvi valstybės – Somalis ir Etiopija, kuri įgijo dabartines sienas ir 1952 m. buvo sujungta su Eritrėja. Į valdžią sugrįžęs imperatorius Selasie sparčiai modernizavo šalį.
Nepaisant to, 1961 m. įsižiebė trisdešimt metų trukęs Eritrėjos nepriklausomybės karas (1961–1991), kuris siekė Eritrėjos atsiskyrimo nuo Etiopijos. Karas nusilpnino Etiopiją. Be to, senstant imperatoriui ryškėjo visuomenės nepasitenkinimas, atskirų tautinių grupių bruzdėjimai.
1974 po vidaus neramumų buvo nuverstas imperatorius, mirtimi nubausta daug pareigūnų, o Haile Selasie mirė savo rūmuose. Į valdžią atėjo karinė komunistų chunta Dergas, vadovaujama Mengistu Haile Mariam.
Dergas įvedė karinį režimą, uždarinėjo bažnyčias, nacionalizavo ekonomiką. Buvo artimai bendradarbiaujama su TSRS, Kuba. Priimta komunistinė konstitucija. Raudonojo teroro metu buvo vykdomas genocidas, kurio metu žuvo šimtai tūkstančių žmonių. Režimo metu nuolat vyko Etiopijos pilietinis karas (1974–1991), taip pat nusinešęs daugybes gyvybių. Komunistinės reformos sukėlė visuotinį badą, kuris paveikė 8 mln. šalies gyventojų. 1 mln. žuvo.
Nusilpusią valstybę 1977 m. užpuolė Somalis, kuris pradėjo Ogadeno karą. Šis konfliktas nėra išspręstas iki galo, ir naujas jo protrūkis buvo 2007 m. kaip Ogadeno konfliktas.
Laikotarpis po Šaltojo karo
Dabartinės Etiopijos teritorija
1991 m. opozicinės pajėgos, vadovaujamos tigrajų, paėmė Adis Abebą ir nuvertė Komunistinį režimą. Mengistu pabėgo į Zimbabvę. Šis perversmas pabaigė Eritrėjos išsivadavimo karą ir užtikrino Eritrėjos nepriklausomybę.
Nepaisant to, dėl neišspręstų teritorinių klausimų 1998 m. kilo Etiopijos-Eritrėjos karas (1998–2000), kurio metu žuvo daugybė žmonių abiejose valstybėse, nors sienų pakeitimo beveik nebuvo.
Šalyje XX a. pabaigoje atliktos kelios radikalios reformos, kurios pakeitė senąją administracijos sistemą ir perbraižė Etiopijos žemėlapį pagal etnines ribas. Etiopija pasirinko federalizmą, taip siekdama užtikrinti skirtingų tautų teises. Tačiau etninės problemos ir sienų konfliktai nėra išspręsti. Jie tampa dar aštresni šioje daugiatautėje ir multireliginėje valstybėje kylančio islamiškojo fundamentalizmo fone.
.svg)
.svg)
