Francas Boasas (Franz Boas; 1858 m. liepos 9 d. – 1942 m. gruodžio 21 d.) – antropologas, kalbininkas, amerikiečių antropologinės mokyklos pradininkas („amerikietiškosios antropologijos tėvas“).
Biografija
Gimė Vokietijoje, Vestfalijoje, bet didžiąją gyvenimo dalį gyveno ir dirbo JAV. Studijavo Heidelbergo, Bonos, Kylio universitetuose. 1883–1884 m. Arktyje tyrė eskimų gyvenimą. Grįžęs į Vokietiją dirbo Berlyno karališkajame etnologijos muziejuje ir Berlyno universitete.[1] Iš pradžių specializavosi kaip fizikas ir geografas, vėliau savo dėmesį nukreipė į neeuropietiškų visuomenių ir kultūrų tyrimus, siekdamas į juos įvesti gamtomokslinio tyrimo griežtumo. Su F. Boaso vardu susijęs Amerikos indėnų materialinės ir dvasinės kultūros, taip pat folkloro ir kalbų tyrimų suklestėjimas.
Idėjos
Francas Boasas antropologiją suprato kaip patį bendriausią – visuminį (holistinį) mokslą apie žmones, pagrįstą kultūros samprata. Jis buvo pradininkas vadinamosios keturių krypčių (subdisciplinų) antropologijos JAV, susidedančios iš kultūrinės, fizinės ir lingvistinės antropologijos bei proistorinės archeologijos. 1900 m. įkūrė Amerikos antropologų asociaciją. Kolumbijos universitete, Niujorke (kur profesoriavo 1896–1936 m.) pradėjo kultūrinio reliatyvizmo tradiciją JAV antropologijoje. Daugiausiai tyrinėjo Šiaurės Amerikos inuitus (eskimus) ir indėnų grupes (ypač kvakiutlius).[2] Įkūrė žurnalą International Journal of American Linguistics (1917 m.), Amerikos kalbininkų draugiją (1928 m.). 1907–1908 antropologų draugijos prezidentas, 1931 m. Amerikos mokslo plėtros asociacijos prezidentas.
Boasas suformulavo kultūrinio reliatyvizmo principą, tai yra, teigė, jog neegzistuoja visoms kultūroms bendrų vertinimo kriterijų ir kiekvieną iš jų reikia pažinti „iš vidaus“. Jis suskirstė antropologiją į keturias pagrindines šakas: fizinę antropologiją, kultūrinę antropologiją, lingvistinę antropologiją ir archeologiją.
Francas Boasas, plačiai vartodamas kultūros arealų sąvoką, kultūros arealus apibrėždavo kaip pagrindinių kultūrinių panašumų provincijas. Pvz., Šiaurės Ameriką jis suskirstė į septynis kultūros arealus. Lygindamas besiribojančių genčių ar tautų kultūrų istorijas jis įrodė daugelio kultūrinių bruožų difuzijos ribas, paruošė kultūrinių arealų žemėlapius, kurie buvo daug detalesni nei vokiečių difuzionistų. Vietoje evoliucionistinių kultūrų raidos modelių siūlė Vienos kultūrinėje-istorinėje
mokykloje (ypač V. Šmito) naudotą istorinį-lyginamąjį metodą bei savo paties sukurtą pastarojo variantą – istorinį partikuliarizmą, suderintą su kultūrinio reliatyvizmo principais.
Boaso istorinis partikuliarizmas – analitinis požiūris, laikantis, kad kiekviena visuomenė ar kultūra turi būti suprasta iš jos pačios atskiros (particular) ir savitos dinamikos.
Bibliografija
Pagrindiniai veikalai:
- Centrinės Šiaurės Amerikos dalies eskimai (The Central Eskimo, 1888 m.)
- Antropologija (Anthropology, 1907 m.)
- Pirmykščio žmogaus protas (The Mind of Primitive Man, 1911 m.)
- Kultūra ir rasė (Kultur und Rasse, 1913 m.)
- Primityvusis menas (Primitive Art, 1927 m.)
- Antropologija ir modernusis gyvenimas (Anthropology and Modern Life, 1928 m.)
- Amerikos indėnų kalbų vadovas (Handbook of American Indian Languages, su kt., 3 t. 1911–1938 m.)
- Bendroji antropologija (General Anthropology, 1938 m.)
- Kalba (The Language, 1938 m.)
- Rasė, kalba ir kultūra (Race, Language and Culture, 1940 m.)
- Kvakiutlių etnografija (Kwakiutl Ethnography, 1967 m.)
Šaltiniai
