Gospodaris (господар, hospodar, gospodar – slavų kilmės žodis, reiškiantis „valdovą“) – XIV–XIX a. Moldavijos ir Valachijos kunigaikštysčių valdovų titulas. Neoficialiai naudotas ir kaip Lietuvos didžiųjų kunigaikščių titulas. Prilyginamas kunigaikščio titului.
Istorija
Slavų raštuose nuo XV a. iki 1866 m. Moldavijos ir Valachijos kunigaikštysčių valdovai buvo vadinami tiek gospodariais, tiek vaivadomis.
Rumunų dokumentuose vietoj gospodario titulo naudojo titulą domnas (iš lot. dominus). Prieš XIX a. daug osmanų imperijos vasalų turėjo šį titulą. Tvirtėjant rumunų nepriklausomybei gospodario titulą išstūmė titulas domnitorius.
Iki osmanų įsigalėjimo Moldavijoje valdė Mušatinų dinastija, kurios pradininkas buvo gospodaris Petras I Mušatas. Inauguracija į gospodarius būdavo iš dviejų dalių:
- išrinkimo (vykdavo lauke)
- karūnacija (vykdavo metropolijos bažnyčioje).
Gospodaris nuolat nešiojo karūną, buvo visos šalies savininkas ir turėjo neribotas teises į savo pavaldinius, buvo kariuomenės vyriausiasis vadas, aukščiausiasis teisėjas. Tik gospodarius turėjo teisę paskelbti karą ir/ar pasirašyti taiko sutartį.
Moldaviją ėmus valdyti osmanams, Moldavijos sostas tapo pardavimo ir pirkimo objektu. Gospodarių sostą ėmė užiminėti žymių bojarinų giminių atstovai, kartais – ir svetimšaliai. 1711–1821 m. Moldaviją valdė tik graikai iš Konstantinopolio priemiesčio Fanaro, todėl visas tas laikotarpis dar vadinamas Fanariotų režimu.
Nuo 1859 m., kai susijungė Moldavijos ir Valachijos kunigaikštystės, iki 1881 m., popiežiui paskelbus Rumunijos karalystę, išlaikė dalinį suverenitetą.
Iš gospodarių kilusios Rusijos kunigaikščių giminės
Rusija Balkanuose visada būdavo Turkijos priešininkė ir Moldavijos bei Valachijos sąjungininku. Daug moldavų kilmingųjų išvažiuodavo į Rusiją ir stodavo tarnauti Rusijos valdovams. Rusijoje Rusijos kunigaikščių titulus turėjo kelios giminės, iš kurių buvo kilę ankstesnių laikų gospodariai:
Dukų ir Sturdzų giminės Rusijos kunigaikščių titulų neturėjo.
.svg)