Indų mitologija – mitologinių sistemų (mitų ir juose dalyvaujančių veikėjų) sankaupa, susidariusi senovės Indijoje.
Seniausi religiniai-mitologiniai vaizdiniai, rasti Indijoje, priskiriami mezolito laikotarpiui (Raigarho apylinkėse rasti Singanpuros uolos piešiniai). Akmens amžiaus piešiniuose vaizduojami gyvūnai, kažkokios apeigos (žmonės su kaukėmis, šokiai ir kt.), atskiri simboliniai piešiniai. Kiek tiksliau žinoma senovės dravidų, austroazijiečių (mundų, monų-khmerų), tibetiečių-mjanmų genčių, gyvenusių senovės Indijoje, mitologija, nors tų mitologinių sistemų paveikslas irgi nėra aiškus. Indo slėnio civilizacijos, gyvavusios III–II tūkstm. pr. m. e. mitologija vadinama protoindine. Apie ją žinoma labai mažai.
Iš šių anksčiau paminėtų neindoeuropietiškų mitologijų bei arijų atneštos vedinės mitologijos susiklostė sudėtinga indų mitologija, išsiskirsčiusi į hinduistinę, budistinę, džainistinę, taip pat nebrahmanizuotų tautų mitologijas. Šių mitologijų santykis sudėtingas, nulemtas kultūrinių-istorinių, etnolingvistinių, pasaulėvaizdžio, erdvėlaikio veiksnių. Nors šiose mitologinėse sistemose daugelis mitinių veikėjų bei mitų atsikartoja, tarp jų yra dideli skirtumai, būdingas veikėjų savarankiškumas ir savipakankamumas. Indų mitologiją galima suprasti kaip įvairių mitologemų saugyklą, iš kurios tam tikros religinės grupės vienus mitinius siužetus ir veikėjus paryškina, kitus nustumia į antrą eilę ar visai pamiršta, sudaro naujus tarpusavio saitus, reikšmes.
Vedinė mitologija susiklostė II tūkstm. pab. – I tūkstm. pr. pr. m. e. Ji buvo indoeuropiečių mitologijos atšaka, atnešta arijų tautų. Tradiciškai apibūdinama kaip politeizmas su henoteizmo bruožais. Arijams keliantis į pietus ir rytus jų pasaulėvaizdis mišo su vietinių tautų mitologija – taip susidarė hinduistinė mitologija. Ji, kaip ir vedinė mitologija, pripažino Vedas kaip pirminį religinį autoritetą, tačiau išryškėjo polinkis į monoteizmą, iškelta visatos sutverėjo reikšmė, susiklostė dievų trejybė (trimūrti). Tiesa, ne visa vedinė mitologija pavirto hinduizmu – dalis religinių atšakų siekė toliau tęsti pirminę religinę perdavą ir rėmėsi visų pirma Vedomis, o ne hinduistiniais tekstais. Vedinė tradicija geriausiai išsilaikė ne arijų apgyvendintoje šiaurės Indijoje, o dravidiškoje pietų Indijoje.
Nuo VI a. pr. m. e. pradėjusi kurtis budistinė mitologija nebuvo religiškai priklausoma nuo ortodaksalios brahmanizuotos vedinės ir hinduistinės mitologijos, savo šventraščius kūrė ne sanskritu, o vietinėmis šnekamosiomis kalbomis (prakritais). Dėl to, budizmas apėmė platesnius socialinius sluoksnius ir jų mitologiją. Tiesa, pats budizmas mitologijai skyrė antraeilę reikšmę ir iš paėmęs vedinius-hinduistinius mitologinius siužetus ir veikėjus, juos pervertino savaip. Budistinė mitologija suprasta kaip kompromisas tarp aukštosios teorijos ir liaudies tikėjimų. Tik ten, kur budizmas susidūrė su galingu mitopoetinės stichijos substratu, jis išvystė platesnes ir savitesnes mitologines sąvokas (mahajanoje, tantrizme), kurios dažnai persipynusios su vietinių tautų archajine mitologija ir ezoterika.
Būdingas indų mitologijos bruožas yra ne tik keleto skirtingų jos atmainų egzistavimas, bet ir jų sambūvis laike, organiškas mitologinių sistemų perimamumas. Todėl indų mitologija nepasiduoda aprašymui – ji nėra vieninga mitologinė sistema.[1]
Šaltiniai
