Janas Janovičius (1893 m. gegužės 27 d. Gelučiuose, Rusijos imperija – 1964 m. sausio 16 d. Varšuvoje, Lenkijos Liaudies Respublika) – gydytojas, chirurgas, urologas, visuomenės veikėjas.
Biografija
Gimė 1893 m. gegužės 27 d. Gelučiuose. Jaunystėje mokėsi namuose, vėliau mokėsi Šiaulių gimnazijoje, kurią baigė 1913 metais. Tais pačiais metais pradėjo studijuoti mediciną Tartu universitete. 1916 m. pradėjo dirbti vietinėje chirurgijos klinikoje. I pasaulinio karo metu išsiųstas į frontą, kur dirbo karo lauko mediku. 1918 m. savanoriu įstojo į Lenkijos kariuomenę. 1920 m. gavo gydytojo diplomą. 1922 m. vasario 22 d. išleistas į atsargą, pradėjo dirbti Vilniaus Vilkpėdės ligoninėje. 1925–1941 m. dirbo ambulatorijoje Vilniaus Savičiaus gatvėje. 1928 m. Vilniaus Odminių g. kartu su gydytojais Karoliu Kisieliu, Vladislovu Žemaitėliu, Ježiu Dobžanskiu, Alina Erdmanowa, Eugeniušu Išoru, Czesław Czarnowski, Helena Kulikovska ir Ignacu Abramovičiumi įkūrė privačią kliniką. 1930 m. stažavosi Berlyne ir Paryžiuje.
Gyvendamas Vilniuje vykdavo buriuoti į Trakų ežerus, priklausė Vilniaus buriuotojų draugijai. 1927 m. liepos mėnesį kartu su draugais jachta Carmen iš Gdynios išplaukė ir aplankė Vokietijos, Švedijos, Danijos pakrantes, o 1932 m. su jachta Juranda išplaukė į Norvegijos fjordus. Taip pat aktyviai dalyvavo kultūriniame gyvenime, jo viloje vykdavo įvairūs Vilniaus inteligentijos susitikimai bei kultūriniai renginiai. 1939 m. rugsėjį vėl pašauktas į kariuomenę. 1940 m. suimtas NKVD ir pasodintas į Lukiškių kalėjimą. Naciams užėmus Vilnių toliau dirbo privačiai ir slapta gydydavo Vilniaus apylinkių Armijos Krajovos kovotojus. 1943 m. rugsėjo 16 d. buvo nacių suimtas ir išsiųstas į Pravieniškių kalėjimą, tačiau po kiek laiko paleistas ir vėl grįžo dirbti į Vilkpėdės ligoninę. Karo metu gelbėjo žydus, už tai jam buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio apdovanojimas.
1945 m. vasario mėnesį kartu su šeima deportuotas į Lenkijos Liaudies respubliką, kur iš pradžių apsigyveno Balstogėje ir dirbo vietos ligoninėje, tačiau po dviejų mėnesių išsiųstas į Olštyną, kur deportavus visus vietos gyventojus vokiečius jam teko iš naujo kurti miesto chirurgijos padalinius, apmokyti naujus chirurgus. Gyvendamas Olštyne neapleido buriavimo ir toliau užsiėmė šiuo sportu, priklausė Lenkijos jachtininkų ir buriuotojų draugijoms. Už savo nuopelnus apdovanotas įvairiais Lenkijos valstybiniais apdovanojimais. Mirė 1964 m. sausio 16 d. Varšuvoje. Po jo mirties viena iš Olštyno miesto ligoninės salių pavadinta jo vardu, o vėliau ir vienai iš miesto gatvių suteiktas jo vardas.
Nuorodos
Literatūra
- Zenobiusz Michał Bednarski, Polacy na Wydziale Lekarskim Uniwersytetu Dorpacko-Jurjewskiego w latach 1889–1918 i Estońskiego Uniwersytetu Narodowego w latach 1919–1940, Ośrodek Badań Naukowych im. Wojciecha Kętrzyńskiego w Olsztynie, Olsztyn 2005
- Zenobiusz Michał Bednarski, Lekarze Warmii i Mazur 1945–1995. Słownik biograficzny, Polskie Towarzystwo Lekarskie, Oddział w Olsztynie, Olsztyn 1997
- Jan Chłosta, Ludzie godni pamięci. Warmińsko-mazurscy patroni olsztyńskich ulic, Książnica Polska, Olsztyn 1997
- Tadeusz Matulewicz, Wileńskie rodowody, Edytor „Wers“, Olsztyn 2005
- Tadeusz Oracki, Twórcy i działacze kultury w województwie olsztyńskim w latach 1945–1970. Materiały biograficzne, Wydawnictwo „Pojezierze“, Olsztyn 1975; nekrolog w „Gazecie Olsztyńskiej“ z 23 kwietnia 2009 (dotyczy córki, Danuty Pogorzelskiej)
- Andrzej Skrobacki, Album lekarzy-pionierów okręgu mazurskiego 1945–1946, Wydawnictwo „Pojezierze“, Olsztyn 1980 (tu błędna data śmierci – 6 stycznia 1964, a nazwa rodzinnego majątku – Giełuta)
