Janyčarai (يڭيچرى, yeniçeri – naujoji kariuomenė)[1] – osmanų pėstininkų daliniai, suformuoti XIV a. ir išformuoti tik XIX a. Pavadinimas reiškia „naujas karys“. Iš pradžių juose daugiausiai tarnaudavo karo metu į nelaisvę paimti, į islamą atsivertę krikščionys.
Janyčarai sudarė pirmosios Osmanų imperijos nuolatinės kariuomenės branduolį. Nuo senovės Romos laikų tai buvo pirmoji Europos nuolatinė kariuomenė. Jie turėjo savo uniformą, savo žygio maršą, gaudavo nuolatinį atlyginimą, gyvendavo kareivinėse ir taikos metu palaikė tvarką bei kovojo su gaisrais. Kitur armija būdavo renkama tik iškilus konkrečiam reikalui.
Daliniai nelabai sutarė su likusia Osmanų kariuomene, visų pirma dėl savo užsienietiškos kilmės. Tačiau pamažu jie įgijo elitinių karių vardą. XVII a. savo sūnus į janyčarus jau siuntė daugybė turkų šeimų, tikėdamiesi kad jie čia padarys gerą karjerą. Kiekvienos provincijos valdytojas siekė turėti savo janyčarų dalinius.
Augant janyčarų reikšmei stiprėjo ir jų įtaka. Jie tapo rimta grėsme patiems sultonams, kurie norėdavo kažkaip keisti ar modernizuoti kariuomenę, nes siekdami išsaugoti savo reikšmę imdavosi net maištų. Šiuo aspektu janyčarai dažnai lyginami su pretorionais.
1826 metais janyčarai sukilo (tai jau buvo ne pirmas kartas), sužinoję, kad sultonas Machmudas II renka naujus dalinius iš europiečių šaulių. Tačiau sipahiai juos įveikė ir privertė atsitraukti į kareivines Salonikuose. Šturmuojant daug janyčarų kareivinių buvo padegta ar kitaip nugriauta apšaudant artilerijai. Likę gyvi janyčarai buvo nubausti mirtimi arba ištremti, jų turtas konfiskuotas.
