Jorė (dar Jūrė) – neopagonių pavasario, žalumos šventė, švenčiama balandžio pabaigoje. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, pavasario šventė buvo susieta su Jurginėmis. Ši šventė laikoma simboline Žemės apvaisinimo diena, nes maždaug tuo metu paprastai būna pirmoji perkūnija, kuri siejama su dievo Perkūno (vėliau sutapatintas su Šv. Jurgiu) apvaisinančia, pralaužiančia žiemos, sąstingio šarvą galia. Jorė arba Joris galėtų būti šio su vaisingumu susijusio Perkūno aspekto vardas. Šaltiniai, kuriais remiantis būtų galima teigti buvus Jore ar Joriu vadinamą kokią nors baltų dievybę, yra abejotinos vertės.[1]
Pats žodis „jorė“ yra slavizmas, jis reiškia žalesą, pavasarinę žalumą, išsprogusią lapiją.[2] „Jorė“ ir šio žodžio vediniai kilę iš slavų ярь „pavasaris, želmuo“, яровой, ярый – „pavasarinis, sėtas pavasarį“, ярнiй, ярий – „gyvybingas, vaisingas, aistringas“, o su šiais slavų žodžiais sietinas jų vaisingumo, žalumos dievo vardas Jarilo. Plintant krikščionybei vietoje demonizuoto Perkūno vardo iškeltas Šv. Jurgis, kuris tiesiogiai susijęs su žemdirbyste ir vaisingumu – graikiškas jo vardas Γεώργιος reiškia tiesiog „žemdirbys“. Graikijoje Ζεύς Γεωργός buvęs žemdirbiškasis, atveriantis žemę Dzeuso aspektas.
Tai senovinė gyvulininkystės diena. Išgenamus gyvulius šeimininkas apšlakstydavo švęstu vandeniu, kiekvienam suduodavo verbos šakele.
Kaip atskirą nuo Jurginių šventę Jorę švenčia romuviai. Didžiausia Jorės šventė kasmet vyksta Kulionyse (Molėtų raj.) – įžiebiama šventa ugnis, vyksta eisena į Kulionių piliakalnį, kur įšventinami nauji romuviai, vėliau palabinami dievai, vaišinamasi. Linkima vieni kitiems „gyvo žalio“ – dvasios atgimimo, pabudimo, nušvitimo, kurį simbolizuoja išsprogusi augalo šakelė.
