Juodakaklis kragas (Podiceps nigricollis) – kraginių (Podicipedidae) šeimos vandens paukštis.
Išvaizda
Juodakaklis kragas – nedidelės kryklės dydžio paukštis. Juodakaklio krago nugarinė pusė juodai rusva, galvos viršus tamsesnis. Galva gausiai apaugusi plunksnomis, todėl atrodo lyg su kuoduku. Per skruostus eina ilga, šviesiai geltona žvilganti juosta. Kita galvos dalis, kaklas ir pagurklis juodi. Mažosios plasnojamosios plunksnos baltos. Pilvinė pusė balta, šonai ryškiai rudi. Snapas juodas, kojos alyvinės pilkos spalvos, akys raudonos.
Patelė truputį mažesnė už patiną. Žiemą paukščio nugarinė pusė juosvai pilka, apatinė – balta, kaklas pilkšvas. Jauniklių skruostai, gerklė ir apatinė kūno dalis balta, pūkuotų – nugara juoda, pilvas su šviesiomis dėmėmis.
Paplitimas
Arealas pertrauktas. Vakarinėje Eurazijoje paplitęs nuo Skandinavijos iki Vakarų Sibiro. Šiaurėje arealas siekia pietinę Skandinaviją, Volgos vidurupį. Į pietus paplitęs iki Amudarjos, Užkaukazės, Mažosios Azijos, Pirėnų pusiasalio. Aptinkamas ir rytų Kinijoje.
Gyvena Šiaurės Amerikoje, Afrikoje. Žiemoja Šiaurės Amerikoje, Afrikoje, Artimuosiuose ir Tolimuosiuose rytuose. Lietuvoje gana retas.
Biologija
Mėgsta nedidelių ežerų seklias užžėlusias pakrantes, pelkėtas kūdras, tvenkinius, seklius užtakius. Įsikuria nenaudojamuose durpynuose, karjeruose, kūdrose.
Labai atsargus paukštis, retai kada išplaukia į atvirus vandens plotus. Slapstosi augalų tankmėse. Pajutęs pavojų, tuojau sprunka.
Monogamas. Lizdą krauna tarp ajerų, nendrių, švendrų, visuomet netoli nedidelio atviro vandens ploto. Kartais peri kolonijomis, kuriose lizdai būna nutolę vienas nuo kito per keletą metrų. Dėtyje būna 3–4 kiaušiniai. Peri abu poros nariai apie 21 dieną. Jaunikliai ritasi ne visi iš karto. Tik išsiritę kragiukai šildosi po vieno iš tėvų sparnais, o kitas poros narys baigia perėti.
Daugiausia minta vandens bestuburiais. Daug sulesa laumžirgių lervų, moliuskų, šoniplaukų ir kitų vėžiagyvių. Geba pasigauti smulkių žuvų.
Šaltiniai
- Lietuvos fauna: paukščiai, 1 knyga. Sud. V. Logminas. – Vilnius: Mokslas, 1990.
.jpg)
