Anksti tapo našlaičiu ir ilgokai gyvendavo savo senelio Karolio Chreptavičiaus dvare Štabine, Augustavo vaivadijoje. Mokėsi Vilniuje ir Prancūzijoje, mokykloje pasireiškė jo gabumai tiksliesiems mokslams. Mirdamas tėvas paliko valdyti Vilnijos dvarus Mikališkes, Čekus ir Morkūnus. Pagal motinos paliktą testamentą tapo Štabino dvaro ir rūmų Varšuvoje savininku. Šeima buvo įklimpusi į skolas, todėl Karolis pasiliko tik senelio dvarą Štabine, o kitas valdas pardavė. Buvo pašauktas į Lenkijos kariuomenę ir tarnavo generolo Rožnickio adjutantu, buvo atsakingas už karinės inžinerijos reikalus. Pasibaigus tarnybai, grįžo į gimtąsias vietas. Įkūrė vadinamąją Štabino respubliką – dvarą, kuriame itin intensyviai buvo plėtojama pramonė ir žemės ūkis. Respublika apėmė 770 valakų žemės (iš kurių du trečdalius sudarė miškai) ir 2400 baudžiauninkų. Nepaisydamas grafo titulo ir tąkart visuomenėje vyravusių nuostatų, pats ėmėsi valdyti dvarą pagal savo sugalvotą sistemą, skatindamas pavaldinius veikti savarankiškai.
Prasidėjęs 1831 m. sukilimas įtraukia į savo sukurį ir grafą Bžostovskį. Sukilimo pradžioje jis saugojo ginklų sandėlį Suvalkuose, vėliau dalyvavo kovose su Rusijos caro kariuomene prie Ostrolenkos, kur buvo sužeistas ir apdovanotas Virtuti Militari ordinu. Sukilimą numalšinus, pasitraukė į savo valdas. Didesnių caro valdžios represijų pavyko išvengti ir jis visą savo veiklą toliau skyrė Štabino respublikai. Su aštuonių kaimų valstiečiais sudarė žemės nuomos sutartis, pagal kurias kiekviena baudžiauninkų šeima gavo vieno margo dirbamos žemės, kurioje turėjo ūkininkauti. Privalėjo taikyti sejomainą – kasmet viename iš keturių laukų auginti vis kitą kultūrą. Nuomą už žemę ėmė bulvėmis, todėl vienas iš laukų būdavo apsodintas šia daržove.
K. Bžostovskis dideles viltis siejo su kaimo pramone. Netoli gretimo Cisopalivarko įrengė didžiausią Lenkijoje stiklo gamybos cechą, kuris gamino butelius ir kitą stiklinę tarą visai gubernijai. Specialistai buvo pakviesti iš gretimų Rytprūsių, o darbininkais dirbo buvę baudžiauninkai. Stiklo fabriko administraciją su cechu jungė pirmoji Lenkijoje telegrafo linija. Netrukus buvo įrengtas ir metalo liejimo fabrikas. Produkcija – namų apyvokos reikmenys, padargai, varpai ir net nesudėtingos žemės ūkio mašinos – buvo paklausi ne tik gubernijoje. Krašte statomam Augustavo kanalui reikalingas metalines konstrukcijas taip pat liejo Bžostovskio liejykla. Iš centrinio sandėlio Štabine produkcija kinkiniais buvo tiekiama į Suvalkus, Gardiną ir Kauną. Gamybai buvo reikalingi kvalifikuoti darbininkai ir Karolis Bžostovskis įkūrė mokyklą, kurioje kai kuriuos dalykus dėstė pats. Nuo 1853 m. jo pavaldiniai tapo žemės savininkais, vietoj baudžiavos prievolės mokėdami činšą.
Susirgęs grafas išvyko į Paryžių, kur ir mirė. Palaidotas Monmoransi kapinėse. Po jo mirties Štabino dvaras kartu su kaimo pramonės įmonėmis gavo valsčiaus teises. Palikti valdytojai verslininkauti nesugebėjo ir po aštuonerių metų dvaro skolos du kartus viršijo turto vertę. Buvo paskelbtas bankrotas.
Atminimo įamžinimas
Išleista knyga apie Karolio Bžostovskio gyvenimą: Julian Bartyś. Czerwony hrabia Karol Brzostowski. Iskry, Warszawa, 1978.
Ciso kaime (Štabino valsčius) veikia Karolio Bžostovskio muziejus.
Iki 1939 m. vidurinių mokyklų pažangiems moksleiviams buvo teikiama K. Bžostovskio v. stipendija.
Štabine įkurta Karolio Bžostovskio Štabino mylėtojų draugija.
Centrinė Štabino aikštė pavadinta jo vardu.
Suvalkų Profesinių mokyklų kompleksas vadinamas K. Bžostovskio vardu.
Nutiestas Karolio Bžostovskio dviračių turizmo maršrutas.
Štabine veikia jo vardo pradinė mokykla.
Elko mokyklų kompleksas Nr. 5 pavadintas jo vardu.
Literatūra
Biografie Suwalskie, Suwałki 1993
G. Ryżewski, Karol Brzostowski, (1796–1854), „Małe Miasta. Elity”, red. M. Zemło, Supraśl 2005.
