Karolis Garuckas (1908 m. gegužės 1 d. Užkalniuose, Ramygalos valsčiuje – 1979 m. balandžio 6 d. Ceikiniuose, Ignalinos rajone) – SJ, Lietuvos kunigas, disidentas.
Biografija
1931 m. jėzuitas. 1935–1938 m. studijavo filosofiją Pulache prie Miuncheno, 1938–1942 m. teologiją Valkenburge (Olandija). 1941 m. įšventintas kunigu. Grįžęs į Lietuvą nuo 1942 m. dirbo kapelionu mokyklose, dėstė tikybą. Nuo 1945 m. Vilniaus vyskupijos bažnyčių klebonas (Šv. Jonų bažnyčia Vilniuje, nuo 1948 m. Reškutėnų Šv. Izidoriaus bažnyčia, nuo 1952 m. Kabelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, nuo 1958 m. Dūkšto Šv. Stanislovo Kostkos bažnyčia, 1960 m. Palūšės Šv. Juozapo bažnyčia, 1961 m. Paringio Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia). 1960 m. okupacinė valdžia atėmė dvasininko registracijos pažymėjimą. 1963 m. leista dirbti kunigu, paskirtas Ceikinių parapijos klebonu.[1]
Gynė Bažnyčios ir žmogaus teises, rašė pats ir su kitais protesto raštus dėl tikinčiųjų ir kunigų persekiojimo, raštu oficialiai atsisakydavo dalyvauti tarybų valdžios rinkimuose, skatino blaivybę. Buvo KGB sekamas, tardomas. Vienas Lietuvos Helsinkio grupės steigėjų, 1976 m. gruodžio 1 d. jis, Eitanas Finkelšteinas, Viktoras Petkus, Tomas Venclova, ir Ona Lukauskaitė-Poškienė Maskvoje surengė spaudos konferenciją užsienio žurnalistams, kurioje paskelbė apie grupės įkūrimą bei tikslus. Garsėjo pamokslais, rekolekcijomis. Parašė straipsnių į nelegalius leidinius – Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką, „Aušrą“, išvertė L. Pastora veikalą „Popiežių istorija“ (Geschichte der Päpste, 16 t. 1955–1961 m., rankraštis).[2]
Įvertinimas
Literatūra
- Didysis kovotojas: Kunigas Karolis Garuckas, Worcester, 1989 m.
Šaltiniai
