Share to: share facebook share twitter share wa share telegram print page

Karpatai

Karpatai
Rytų Karpatai, Ukraina
Rytų Karpatai, Ukraina
Žemynas Europa
Šalys Čekija
Slovakija
Lenkija
Vengrija
Ukraina
Rumunija
Serbija
Aukščiausias taškas Gerlacho viršūnė, 2655 m
Koordinatės 47°00′ š. pl. 25°30′ r. ilg. / 47.000°š. pl. 25.500°r. ilg. / 47.000; 25.500
Uolienos smiltainis, skalūnai, kristalinės uolienos
Iškasenos akmens druska, nafta, gamtinės dujos

Karpatai (rumun. Carpați, lenk., ček. ir svk. Karpaty, ukr. ir serb. Карпати) – vidurinės Europos kalnynas, sudarąs raukšlėtinių kalnų sistemos tęsinį tarp Alpių ir Balkanų.[1][2]

Geografija

Karpatai prasideda prie Dunojaus, ties Bratislava ir netaisyklingu puslankiu tęsiasi 1300 km iki Dunojaus ties Geležiniais Vartais. Šiame ilgyje kalnų skersmuo svyruoja tarp 100–350 km. Jų plotas yra apie 190 000 km². Vakarų Karpatai suskilę į kelias šakas: Vakarų Beskidus, Mažuosius Karpatus, Aukštuosius Tatrus ir Baltuosius kalnus. Aukščiausia Karpatų dalis sudaro Tatrų kalnyną.

Pietinė dalis vadinama Transilvanijos Alpėmis. Aukščiausioji Gerlacho viršūnė (Aukštuosiuose Tatruose) 2655 m. Transilvanijos Alpių aukščiausioji viršūnė Negojus (2536 m), o rytiniuose Karpatuose Pietrosulio viršūnė (2305 m). Tik aukščiausiosios vietos turi alpinį charakterį. Vidutinis aukštis – apie 1000 m.

Kalnai pakraščiuose sudaryti iš smiltainio, konglomeratų, molingųjų skalūnų, o šerdį sudaro kristalinės uolienos. Yra senovinių apledėjimų požymių.

Klimatas rūstus, žiemos šaltos, vasaros karštos, drėgnos. Vidutinės sausio temperatūros -5 – -2 °C (viršūnėse žemiau -10 °C), liepos mėnesį laikosi 17–20 °C temperatūra (viršūnėse 4–5 °C). Iškrenta 600–2000 mm kritulių per metus. Žemesnėse vietose apaugę ąžuolų ir bukų miškais, aukštesnėse – pušynais. Aukštikalnėse – subalpiniai krūmynai ir pievos.[3] Karpatų gamtai išsaugoti įsteigta daug saugomų teritorijų (Karpatų rezervatas, Tatrų nacionalinis parkas, Rodnos kalnų nacionalinis parkas, Poloninų nacionalinis parkas ir kt.).

Gyventojai lenkai, čekai, slovakai, ukrainiečiai (ir huculai), vengrai, rumunai ir serbai. Jie verčiasi miškininkyste, augina avis, medžioja, slėniuose ūkininkauja. Transilvanijos Alpių išoriniame pakraštyje išgaunama nafta (Ploještis), kai kur iškasama druskos ir metalų rūdų. Iki 1945 m. Karpatuose, daugiausia Slovakijoje, gyveno apie 150 000 vokiečių, kurie čia buvo isikūrę XIIXIV a., bet apie 90 % jų buvo ištremta į Austriją ir Vokietiją.

Etimologija

Pavadinimas Karpatai įsigalėjęs neseniai. Romėnų šaltiniuose vadinti Sarmatų kalnais (lot. Montes Sarmatici), vėliau atskiros dalys vadintos Rumunų kalnais, Vengrų (Ugrų) kalnais. Karpatus (sen. gr. Καρπάτης) II a. mini Ptolemėjus (taip pat anksčiau Herodotas mini Karpo upę). Žodžio kilmė greičiausiai trakų-ilyrų kilmės – jis siejamas su dakų genties karpijų vardu, tik neaišku, ar jie pasivadinę pagal kalnus, ar atvirkščiai. Toliau pavadinimas siejamas su reikšme „uola, akmuo“ (< ide. *ker/sker 'viršūnė, skardis').[4][5]

Karpatų skirstymas

Karpatų regionavimas:
Vakarų Karpatai (šviesiai ir tamsiai žalia spalva), Rytų Karpatai (šviesiai ir tamsiai oranžinė), Pietų Karpatai (šviesiai ir tamsiai mėlyna, tamsiai raudona bei rausva)

Įprastai Karpatai skirstomi į tris pagrindines dalis, kurios į dar smulkesnius geografinius regionus:

Aukščiausios viršūnės pagal šalis

Aukščiausios viršūnės Karpatuose skirtingose šalyse:

Viršūnė Geologinis skirstymas Šalis Regionas Aukštis (m)
Gerlacho viršūnė Aukštieji Tatrai Slovakija Prešovo kraštas 2 655
Moldovianu Fegerašo kalnai Rumunija Ardžešo apskritis 2 544
Rysai Fatra-Tatra regionas Lenkija Tatrų apskritis 2 499
Hoverla Beskidai Ukraina Ivano Frankivsko sritis, Užkarpatės sritis 2 061
Beljanica Homolje regionas Serbija Braničevo rajonas 1 344
Lysa gora Moravijos-Silezijos Beskidai Čekija Moravijos-Silezijos kraštas 1 323
Kekešas Šiaurės Vengrijos kalnynas Vengrija Hevešas 1 014

Galerija

Šaltiniai

  1. Karpatai. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-08-21.
  2. „Carpathian Mountains“. Britannica. Nuoroda tikrinta 2022-08-21.
  3. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 199
  4. Room, Adrian. Placenames of the World. London: MacFarland and Co., Inc., 1997.
  5. В. А. Никонов. Краткий топонимический словарь. Москва: Мысль, 1966.
Kembali kehalaman sebelumnya