Kastilijos karalienės Izabelės I ir Aragono karaliaus Ferdinando II dukra Katerina, būdama trejų metų, buvo pažadėta Anglijos sosto įpėdiniui princui Artūrui, Henriko VIII vyriausiajam broliui. Jie susituokė 1501 m., bet Artūras, sunkiai susirgęs, mirė po penkių mėnesių. 1507 m. Katerina vykdė Aragono karūnos ambasadorės Anglijoje pareigas ir buvo pirmoji žinoma moteris ambasadorė Europos istorijoje.[1]1509 m. ji, tvirtindama, kad jų santuoka su Artūru nebuvo užbaigta, ištekėjo už jaunesniojo savo buvusio vyro brolio Henriko VIII.
Jaunystė
Katerina gimė 1485 m. gruodžio 16 d. naktį Alkala de Henareso arkivyskupo rūmuose, netoli Madrido. Ji buvo jauniausias Aragono karaliaus Ferdinando II ir Kastilijos karalienės Izabelės I išgyvenęs vaikas.[2] Katerina buvo gana žemo ūgio[3], ilgais raudonais plaukais, plačiomis mėlynomis akimis, apvaliu veidu ir šviesia veido oda.[4] Iš motinos pusės ji kilusi iš Lankasterio namų, Anglijos karališkųjų namų, ir buvo savo uošvio Henriko VII trečios eilės pusseserė[5] bei uošvės Elžbietos Jorkietės ketvirtos eilės pusseserė.
Ankstyvoje jaunystėje dėl anglų tautybės protėvių, kuriuos Katerina paveldėjo iš savo motinos, ji buvo laikoma tinkama žmona Velso princui Artūrui, būsimajam Anglijos sosto įpėdiniui. 1499 m. gegužės 19 d. jiedu susituokė pagal įgaliojimą ir susirašinėjo laiškais lotynų kalba, kol Artūrui sukako penkiolika metų, ir buvo nuspręsta, kad jie yra pakankamai suaugę, kad galėtų tuoktis.[8] Jaunuolių sąjunga sustiprino Tiudorų dinastiją Europos karališkųjų asmenų akyse ir patvirtino Tiudorų dinastijos pretenzijas į Anglijos sostą.[5]
Artūro žmona ir našlė
1501 m. rugpjūčio 17 d. penkiolikmetė Katerina išvyko iš Ispanijos ir lapkričio 4 d. susitiko su Artūru Dogmersfielde, Hempšyre.[9][10][11] Yra mažai žinoma apie jų pirmuosius įspūdžius, tačiau Artūras uošviams parašė, kad bus „tikras ir mylintis vyras“, ir pasakė tėvams, kad jam be galo malonu „pažvelgti į savo mylimosios nuotakos veidą“. Po dešimties dienų, 1501 m. lapkričio 14 d., jie susituokė senojoje Šv. Pauliaus katedroje.[5] Po vestuvių pora buvo išsiųsta į Ladlou pilį pirmininkauti Velso tarybai ir maršui. Tačiau po kelių mėnesių jie abu susirgo liga, kuri buvo apėmusi visą vietovę. Artūras mirė 1502 m. balandžio 2 d., o šešiolikmetė Katerina išgyveno ir tapo našle.[12]
Karalius Henrikas VII nenorėjo grąžinti gauto kraičio Katerinos tėvui, kaip buvo reikalaujama sutartyje, jei ji grįžtų į gimtinę. Todėl po karalienės Elžbietos mirties, 1503 m. vasario mėn., karalius Henrikas VII svarstė galimybę vesti Kateriną, tačiau tam paprieštaravo našlės tėvas. Buvo sutarta, kad Katerina ištekės už antrojo Henriko VII sūnaus Henriko, Jorko hercogo, kuris buvo penkeriais metais už ją jaunesnis. Santuokos su Artūro broliu įvykdymas priklausė nuo to, ar popiežius suteiks jiems dispensaciją, nes kanonų teisė uždraudė vyrui vesti savo brolio našlę. Katerina paliudijo, kad jos santuoka su Artūru niekada nebuvo užbaigta, nes pagal kanonų teisę santuoką galima išardyti, jei ji nėra užbaigta.[13][14]
1509 m. birželio 11 d. įvyko antrosios Katerinos vestuvės.[15] Praėjus septyneriems metams po princo Artūro mirties, ji ištekėjo už Henriko VIII, kuris paveldėjo sostą.[16]1509 m. birželio 23 d., šeštadienį, vyko tradicinė karūnavimo išvakarių eisena, kurią pasitiko gausi ir entuziastinga minia. Kitą dieną, sekmadienį, Henriką VIII ir Kateriną palaimino ir karūnavo Kenterberio arkivyskupas. Liepos mėnesį naujoji karalienė buvo pristatyta Anglijos visuomenei daugelyje socialinių progų bei švenčių. Ji padarė puikų įspūdį ir buvo maloniai priimta Anglijos gyventojų.[12]
1513 m. birželio 11 d. Henrikas VIII paskyrė Kateriną regente Anglijoje su „karalystės gubernatoriaus ir generolo kapitono“ titulais, o pats išvyko į Prancūziją dėl karinės operacijos. Tuo metu vykęs karas su Škotija suintensyvėjo ir škotai įsiveržė į Angliją, todėl 1513 m. rugsėjo 3 d. Katerina įsakė suburti kariuomenę Midlando grafystėse.[17] Ji pati būdama itin nėščia išvyko į šiaurės žemes tam, kad galėtų kreiptis į kariuomenę ir ją sustiprinti. Karalienės kalba įkvėpė karius ir Floddeno mūšyje buvo pasiekta pergalė. Katerina išsiuntė savo vyrui Henrikui VIII laišką kartu su kruvinu Škotijos karaliaus Jokūbo IV, kuris žuvo mūšyje, palto gabalėliu, kad karalius tokia žinia sustiprintų ir savo kariuomenės gretas.[18]
Bėgant metams Katerinos religinis pasišventimas ir susidomėjimas akademinėmis sritimis vis didėjo. Ji toliau plėtė savo žinias ir mokė savo dukrą Mariją. Tuo metu moterų išsilavinimas tapo madingas, karalienė Katerina rūpinosi švietimu ir aukojo dideles pinigų sumas mokslo įstaigoms. Tačiau karalius Henrikas VIII vis dar norėjo sulaukti vyriškosios lyties įpėdinio, nes Tiudorų dinastija buvo nauja, o jos teisėtumas dar galėjo būti išbandytas.[19]
Santuokos nutraukimas
1525 m. Henrikas VIII susižavėjo Ana Bolein, karalienės Katerinos dama, kuri buvo daug jaunesnė už Henriką VIII, ir pradėjo ją persekioti.[20] Katerina tuo metu nebegalėjo susilaukti vaikų ir Henrikas VIII pradėjo tikėti, kad jų santuoka buvo prakeikta, nes Biblija tvirtino, kad jei vyras veda savo brolio žmoną, tai ta pora bus bevaikė.[21] Trokšdamas turėti sūnų, Henrikas nusprendė siekti santuokos anuliavimo, todėl, apkaltinęs Kateriną melagingu pranešimu apie neužbaigtą santuoką su Artūru, jis popiežiui Klemensui VII pateikė ieškinį dėl santuokos panaikinimo.
Anglijoje buvo sušauktas bažnytinis teismas, kuriame pirmininkavo popiežiaus atstovas, o jame dalyvavo pats Henrikas VIII su Katerina. Tačiau popiežius neketino leisti priimti sprendimo Anglijoje, todėl ieškinys buvo atšauktas. Popiežius uždraudė Henrikui VIII dar kartą tuoktis, kol nebuvo priimtas sprendimas Romoje. Po metų santuoka buvo anuliuota, Katerina buvo ištremta iš teismo, o jos seni kambariai atiteko Ana Bolein.
Ištrėmimas ir mirtis
Grįžęs iš susitikimo su Prancūzijos karaliumi Pranciškumi I, Henrikas VIII slaptos ceremonijos metu vedė Ana Bolein.[22] Karalius gynė jų santuokos teisėtumą nurodydamas, kad Katerina taip pat anksčiau buvo vedusi. Jei ji ir Artūras būtų užbaigę savo santuoką, pagal kanonų teisę Henrikas VIII turėjo teisę tuoktis dar kartą.[23]1533 m. gegužės 23 d. Henriko VIII ir Katerinos santuoka buvo paskelbta neteisėta, nors Katerina liudijo, kad ji ir Artūras niekada neturėjo fizinių santykių. 1533 m. gegužės 28 d. Henriko VIII ir Ana Bolein santuoka buvo paskelbta galiojančia.[24]
Iki savo gyvenimo pabaigos Katerina nenustojo savęs vadinti vienintele teisėta Henriko VIII žmona ir vienintele teisėta Anglijos karaliene, o jos tarnai toliau ją vadino karaliene. Karalius panaikino jos teisę į bet kokį titulą, išskyrus „Velso princesės“, pripažindamas jos, kaip jo brolio našlės, pareigas.[22]
1531 m. pabaigoje Katerina išvyko iš Henriko VIII rūmų. Ji buvo kilnojama po įvairias vietas, kol galiausiai buvo perkelta į Kimboltono pilį, kur gyveno viename kambaryje, kurį paliko tik norėdama dalyvauti Šv. Mišiose. Katerina būdavo apsirengusi tik Šv. Pranciškaus ordino marškiniais ir nuolat pasninkavo. 1535 m. gruodžio pabaigoje, pajutusi, kad jos mirtis jau arti, Katerina sudarė testamentą ir parašė savo sūnėnui imperatoriui Karoliui V, prašydama apsaugoti jos dukrą.
Katerina mirė Kimboltono pilyje 1536 m. sausio 7 d.[25] Kitą dieną žinia apie jos mirtį pasiekė karalių Henriką VIII. Tuo metu sklandė gandai, kad ją nunuodijo. Karalienė buvo palaidota Piterboro katedroje. Karalius Henrikas VIII nedalyvavo laidotuvėse ir uždraudė jose dalyvauti jų dukrai Marijai.[26]
Rymer, Thomas ed. Foedera, vol. 6 part 1, Hague (1741). letter to the treasurer John Heron.{{cite book}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link) CS1 priežiūra: numeric names: authors list (link)
Cahill Marrón, Emma Luisa (2012). Arte y poder: negociaciones matrimoniales y festejos nupciales para el enlace entre Catalina Trastámara y Arturo Tudor (ispanų). UCrea.
