Iki IX a. jokios labiau paplitusios ir sunormintos slavų rašto sistemos nežinoma. Apie 863 m., Bizantijos imperatoriaus Mykolo III nurodymu, broliai Konstantinas (Kirilas) Filosofas ir Metodijus iš Salonikų sukūrė slavų kalbai raštą. Ilgą laiką buvo diskutuojama, ar tai buvo kirilica (tokiu atveju glagolica laikoma slaptuoju raštu, atsiradusiu po kirilicos uždraudimo) ar glagolica – abėcėlės, kurios skiriasi tik šriftu. Šiuo metu laikoma, kad pirmiau atsirado glagolica, o paskui – kirilica. Glagolica ilgą laiką su nedideliais pakeitimais naudota kroatų (iki XVII a.). Rašto sistema didele dalimi rėmėsi graikų raštu.
Dėl brolių Kirilo ir Metodijaus veiklos abėcėlė išplito tarp pietų slavų tautų, dėl to Romos popiežius, kovodamas su Kirilo ir Metodijaus misijomis, 885 m. uždraudė ją naudoti bažnyčiose.
860 m. Bulgarijos šventasis caras Borisas priėmė krikščionybę. Bulgarija tapo slavų rašto plitimo centru. ČIa buvo perrašinėjamos kirilica krikščioniškosios šventosios knygos, verčiamos graikiškos knygos, kuriamos originalios („О письменехъ Чрьноризца Храбра“).
Kirilica yra raidinis raštas (abėcėlė), kur kiekvienas simbolis reiškia vieną tam tikrą balsį ar priebalsį, nors yra keli simboliai garsų junginiams (jotuotiems skiemenims), greta einančių garsų minkštumui ir kietumui nusakyti. Tradicinė kirilica, naudojama bažnytinėje slavų kalboje, turėjo gerokai daugiau ženklų, nei šiuolaikinė – 44.
Kaip ir kiti alfabetai, kirilica buvo naudojama ir kaip raidiniai skaitmenys, t. y., jos raidės galėjo būti naudojamos užrašyti skaičiams.
Yra keletas kirilicos romanizacijos sistemų. Standartinė transliteracija yra ISO 9, kuri leidžia transliteruoti visas šiuo metu naudojamas kirilicos variacijas. Praktikoje dažniausiai naudojama mokslinė romanizacija, kurios transliteracija labiau parodo tikrąjį raidės tarimą. Priklausomai nuo kalbos raidės gali įgyti kitokią garsinę vertę: pvz., щ rusų kalboje tariama [šč], o bulgarų kalboje – [št].
Kirilica nuo seno naudojama pietų ir rytų slavų kalbose, taip pat kitose tautose, perėmusiose Rytų krikščionybę. Šios slavų kalbos ją vartoja iki šiol: baltarusių, bulgarų, rusų, serbų, ukrainiečių. Ilgą laiką kirilicą naudojo ir rumunų kalba.
Kirilicos pagrindu sukurtos šių slavų kalbų abėcėlės:
Ne visos tautos, vartojančios kirilicą, yra slavai – kai kurios buvo priverstos ją priimti dėl politinių priežasčių. Įvairiais metais kirilicos vartojimo sfera kito, daugiausiai dėl Rusijos, didžiausios šį raštą naudojančios šalies, įtakos kitimo. XVIII–XIX a. kirilicos variantas (rusiška abėcėlė) primesta arba bandyta primesti daugumai Rusijos imperijoje buvusių tautų.
XX a. susikūrus Tarybų Sąjungai buvo planuojama nuo kirilicos pereiti prie lotyniškų rašmenų. Tuo metu daugeliui mažųjų TSRS tautų, neturėjusių savo rašto, buvo kuriamos nuosavos abėcėlės lotyniškų rašmenų pagrindu. Šis romanizacijos laikotarpis tęsėsi per XX a. III deš. iki II pasaulinio karo pradžios. Skirtingos tautos lotynų abėcėlę naudojo šiais laikotarpiais:
Kildino samių, evenų kalbos – 1932–1937 m.; 1932 m. buvo oficialiai nutarta mokšų ir erzių kalbose vartoti lotyniškus rašmenis, bet tai nepradėta daryti;
Pradedant 1936 m. prasidėjo atvirkštinis procesas: nutarta prie lotyniškų rašmenų nepereidinėti, ir visos abėcėlės buvo perdarytos kirilicos pagrindu. Tuomet Tarybų Sąjungoje prie kirilicos perėjo beveik visos Tarybų Sąjungos tautos, išskyrus lietuvius, latvius, estus, armėnus, gruzinus ir vepsus (po nesėkmingo bandymo 1937 m. kirilizuoti jų rašybą). Tuo metu kirilica pradėta naudoti ir mongolų kalbai. Taip susiformavo ypač didelė kirilicos abėcėlių įvairovė.
Kirilica taip pat yra vienintelis leidžiamas raštas oficialioms kalboms Rusijos Federacijoje. Todėl, pavyzdžiui, totoriams, rašto pakeitimo bandymai yra draudžiami ir stabdomi.[6][7]
