Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčia – bažnyčia, stovinti Liškiavos kaime, 9 km į šiaurės rytus nuo Druskininkų, Nemuno kairiajame krante, ant Bažnyčios kalno. Vėlyvojo baroko stiliaus. Nuo 1992 m. bažnyčios su vienuolynu pastatų ansamblis yra kultūros paveldo objektas [1] (unikalus kodas 21845).
Istorija
Bažnyčios kalno aikštelėje archeologai aptiko nedidelės XV a. bažnyčios liekanų. Kita bažnyčia pastatyta XVI a. pradžioje. Nuo XVI a. antrosios pusės iki 1624 m. priklausė evangelikams reformatams. Liškiavos valdytojas Mikalojus Pranskevičius-Radziminskis parapijai 1629 m. paskyrė 12 valakų žemės. 1644 m. įkurta parapija. Nuo 1650 m. pradėtos rašyti metrikų knygos. Iki 1677 m. Liškiavos dvaro savininkas Vladas Jurgis Kosila nugriovė senąją, o jos vietoje pastatė naują medinę šv. Jurgio kankinio bažnyčią (1846 m. nugriauta). V. J. Kosila su žmona savo Liškiavos dvarą 1697 m. dovanojo Seinų dominikonams, kad tie melstųsi už jų anksti mirusį vienintelį sūnų Florijoną.
1699 m. atvykę dominikonai Kosilos giminių buvo išvaryti. Teismas 1701 m. dominikonams grąžino Liškiavos dvaro turtus. Vienuoliai 1704–1720 m. pastatė vienuolyną ir mūrinę Švč. Trejybės bažnyčią. Priešais dviaukštį mūrinį vienuolyno pastatą su dideliais rūsiais pastatyta klėtis. Šalia buvo tarnų gyvenamasis namas, skalbykla, kiti ūkiniai pastatai. Prie vakarinio vienuolyno sparno buvo pastatytas forstorium - pastatas su dviem kambariais, skirtas vienuolių susitikimams su lankytojais ir giminėmis. Palei Nemuną pasodintas sodas ir užveisti daržai. Iškastuose tvenkiniuose veista žuvis.
Ant Nemuno kranto stovinti Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčiaVarpinė
Po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo 1795 m. Liškiava atsidūrė Prūsijos valdžioje. Prūsijos valdžia, siekdama papildyti iždą, naikino vienuolynus ir savinosi jų turtą. Liškiavos vienuoliai turto neteko 1797 m. 1808 m. vienuolynas nukentėjo nuo žaibo sukelto gaisro.
Pagal 1812 m. Varšuvos hercogo Fridricho Augusto dekretą ir tais pačiais metais gautą popiežiaus Pijaus VII leidimą, 1813 m. Seinų vyskupas perdavė bažnyčią Liškiavos parapijai, nors pamaldos bažnyčioje prasidėjo tik 1814 m. 1821–1823 m. bažnyčia suremontuota. Po 1829 m. kalkėmis užtepta sieninė tapyba. 1836 m. suremontuotas vienuolyno pastatas. Liškiavoje 1836–1852 m. buvo Lenkijos karalystės kunigų pataisos namai, kuriuose kalėjo kunigai, nesilaikę celibato ir kitų luomo reikalavimų.
Klebonas Ignotas Bartlinskis (1824–1898 m.) palaikė ryšius su 1863 m. sukilėliais, juos sužeistus priglausdavo vienuolyne, todėl 1864 m. ištremtas į Sibirą. Grįžęs 1870–1874 m. klebonavo Liškiavoje. Tuo pat metu bažnyčioje vargonavo Konstantinas Čiurlionis (M. K. Čiurlionio tėvas). Būtent šioje bažnyčioje jis susipažino su Adele Radmanaite, su kuria susituokė 1873 m.
1864 m. ištremtas į Sibirą ir vikaras Vincentas Šulcas (1828–1868 m.; mirė tremtyje). Vikaras V. Girdžiūnas 1885 m. Liškiavos bažnyčioje pradėjo lietuviškai sakyti pamokslas, giedoti. 1907 m. įsikūrė „Žiburio“ draugijos skyrius (pirmininkas kunigas Kazimieras Sederevičius), įsteigta biblioteka - skaitykla. 1912–1914 m. veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius. 1939 m. vienuolynas dar kartą remontuotas, siekta jį pritaikyti turizmui, tačiau tik suremontuotas jis tapo pabėgėlių iš Lenkijos stovykla, čia gyveno keletas internuotų kunigų iš Lenkijos.
1941 m. buvęs vienuolynas nacionalizuotas. Liškiavos klebonas Povilas Grablikas 1945 m. ištremtas į Vorkutą (mirė tremtyje). Vėlesnis klebonas Juozas Kriščiūnas taip pat ištremtas. 1947 - 1976 m. buvusiame vienuolyne veikė vidurinė mokykla.
1989-2013 m. klebonu buvo Valius Zubavičius (vėliau pervestas į Kauną). 1990 m. vienuolyno pastatas grąžintas Katalikų bažnyčiai.[2]
1999 m. dalis ansamblio perduota visuomeninei organizacijai "Liškiavos kultūros centras", kuri vykdo turizmo, kultūros, meno plėtros programas.[3]
Architektūra
Bažnyčia vėlyvojo baroko stiliaus, graikiško kryžiaus plano su zakristija. Nuo kitų Lietuvos ir Europos dominikonų bažnyčių skiriasi tuo, kad paprastai šio ordino vienuoliai statė vienanaves salines bažnyčias arba bazilikas su trimis navomis. Bažnyčia yra su kupolu, pagrindinį fasadą įrėmina du neaukšti kvadratinio plano dviaukščiai bokšteliai, tarp kurių yra trikampis frontonas. Fasado kampus pabrėžia suporinti piliastrai.
Bažnyčia statyta kaip Kosilos šeimos ir dominikonų mauzoliejus, išlikę laidojimams skirti požemiai.
Bažnyčios ir vienuolyno ansamblio medinė varpinė priskiriama istorizmui. Ją 1881–1884 m. pastatė vietos meistras Ignas Zdanavičius. Statinio projektą ir sąmatą sudarė Seinų apskrities inžinierius-architektas Lipskis. Varpinė kvadratinio plano, dviejų aukštų su neaukštu cokoliu. Varpas kabo antrame aukšte, į kurį veda medinė laiptinė. Varpinės togas keturių šlaitų su keturiais frontonais.[4]
Vienuolyno pastatas dviaukštis, "T" raidės plano. Su bažnyčia vienuolyno pastatą jungia siauras koridorius.[5]
Buvusios klėties pastatas dviaukštis, stačiakampio plano, turi baroko bruožų. Įėjimas iš pietinės pusės, fasado centre. Dešinėje pastato pusėje pirmojo aukšto grindys pakeltos, nes rūsyje yra katilinė, kurios kaminas iškyla dešinėje stogo pusėje.[6]
Bažnyčioje įrengti 7 puošnūs altoriai. Išliko Varšuvos meistro Šimanskio 1899 m. vyskupo Antano Baranausko vizitacijos garbei įrengti vargonai. Vargonais grojo Konstantinas Čiurlionis (1851—1914), garsaus dailininko ir kompozitoriaus M.K.Čiurlionio tėvas.[3]
Šventorius apmūrytas, jame ant kolonos priešais bažnyčią stovi medinė Šv. Agotos statula. Ji pagal padavimus sauganti nuo žaidų ir gaisrų, nes 1808 m. žaibas trenkė į bažnyčios kupolą ir sudegino stogą.
1996 m. kanauninko Valio Zubavičiaus pastangomis senoji XIX a. Šv. Agotos skulptūra perkelta į bažnyčią, o jos vietoje pastatyta Alfonso Vauros padaryta kopija.[7]
Interjeras
Šaltiniai
↑„Bažnyčia“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2018-03-16.
