Liudvikas Narbutas, istoriko Teodoro Narbuto sūnus, buvo vienas pirmųjų sukilimo organizatorių Vilniaus gubernijoje. Šeima: mama – Kristina Sadovskaja-Narbutienė, seserys: Teodora (Tosia) Narbutaitė-Mončiunskienė, Joana Narbutaitė-Kuncevičienė, broliai: Boleslovas Narbutas, Prančiškus Narbutas, Stanislovas Narbutas, Aleksandras Narbutas, žmona: Amelija.
Nuo 1848 m. mokėsi Vilniuje. Už dalyvavimą slaptoje jaunimo organizacijoje ir pas jį rastus nelegalius raštus 18-metis Liudvikas buvo suimtas, nuplaktas rykštėmis ir atiduotas į kareivius. Tarnavo Kaukaze. Už pasižymėjimą jam buvo suteiktas karininko laipsnis. Po Nikolajaus I mirties buvo amnestuotas, tad 1859 m. grįžo į Vilnių.[1]
Lietuvos komiteto paskirtas Lydos apskrities kariniu viršininku, Liudvikas turėjo organizuoti ginkluotą sukilimą apskrityje ir vadovauti vienam iš būrių. Sunkiausia buvo apsirūpinti ginklais. Vasario 13 d. Liudvikas su savo broliu Boleslovu ir keliais savanoriais išvyko iš Šaurų į mišką. Narbuto sesuo Teodora Mančiunskienė tapo jo būrio ryšininke ir patikėtine.[1]
Kunigai bažnyčiose skaitė sukilėlių manifestą, kad paskatintų valstiečius įsitraukti į kovą dėl žemės ir laisvės. Saugumo tikslais grupės būrėsi Rūdninkų miškuose. Iš čia Liudvikas su būriu buvo nuvykę į Paąžuolės kaimą, kur pastojo kelią kareiviams, vedantiems nuo Varėnos rekrutus. Visų rekrutų išvaduoti nepavyko, tačiau dalis jų per sumišimą pabėgo. Gandas apie šį, pirmąjį, L. Narbuto būrio susirėmimą pasklido apylinkėje ir paskatino daugiau savanorių stoti į jo būrį.
Ypač veiksmingai dirbo savanoris Stepas Vilbikas, kuris su smuiku pereidavo kaimus, pagrojęs pasakydavo kalbą, verbuodavo žmones į sukilėlių eiles. Todėl kovotojų skaičius didėjo. Daugiausia į sukilėlius pereidavo valstiečių. L. Narbuto būriui persikėlus arčiau Vilniaus, prie jo prisidėjo dailininko Mykolo E. Andriolio vadovaujamas Vilniaus jaunimo būrelis.
L. Narbutui artėjant prie Vilniaus, generalgubernatorius Vladimiras Nazimovas susirūpino, kad sukilėliai neužpultų miesto, todėl buvo sustiprinta jo apsauga.
Pirmą kartą L. Narbuto būrys kovėsi su baudžiamąja kariuomene kovo 9 d. prie Rūdninkų. Atakavo sukilėlius pulkininkas Vinbergas su trimis kuopomis pėstininkų ir kazokų šimtine. Sukilėliai sėkmingai atrėmė puolimą ir jiems atiteko nemaža ginklų, ypač štucerių.
Po sėkmingų kautynių L. Narbuto būrys vyko į Nočios girią. Norėdamas suklaidinti priešą, būrio vadas dažnai keitė vietą, sunaikino tiltą per Katros upę. Tuo tarpu štabo kapitono Timofejevo dviejų kuopų pėstininkų ir 50 kazokų dalinys išvyko ieškoti L. Narbuto vadovaujamų sukilėlių. Balandžio 11 d. prie Dubičių įvyko kautynės. L. Narbutas, turėdamas 150 žmonių ir nežinodamas priešo jėgų, po susirėmimo pasitraukė. Iš Gardino pasiųstas pulkininkas Verneris su trimis kuopomis pėstininkų ir eskadronu dragūnų aptiko L. Narbuto būrį prie Lakštutėnų dvaro, netoli Kalvių kaimo. Nors padėtis buvo nepatogi, L. Narbutas balandžio 20 d. buvo priverstas stoti į kautynes. Priešo gretose buvo 42 nukauti ir daug sužeistų, o sukilėlių – keliolika sužeistų ir 7 negyvi. Žuvo ir L. Narbuto adjutantas Vladislovas Novickis, inžinerijos karininkas.
L. Narbuto būrys vėl susirinko prie Dubičių. Žinodamas apie dideles priešo jėgas, kurios jį persekiojo, L. Narbutas keisdamas vietą ir visaip klaidindamas priešą parinko būriui nuošalią vietą miškuose tarp balų. Savo brolį Boleslovą jis nusiuntė į Trakų apskritį pas sukilėlių būrio vadą Feliksą Vislouchą, prašydamas pagalbos. Be to, jis tikėjosi pagalbos ir iš Lydos.
L.Narbutas su savo būriu lūkuriavo prie Dubičių. Čia jo būrį dar aplankė sesuo Teodora Mančiunskienė, ji atvežė sukilėliams maisto, pinigų, laiškų ir įvairių reikmenų. Už L. Narbuto galvą Vilniaus generalgubernatorius V. Nazimovas buvo pažadėjęs 1000 rublių. Tokiais pinigais susigundė miško sargas Bazilis Karpovičius ir pasisiūlė Timofejevui parodyti sukilėlių stovyklą. Timofejevas, tiksliai sužinojęs, kur yra sukilėliai, persikėlė per Katrą. L. Narbuto būrys buvo užpultas krūmingose balose gegužės 4 d. 4 km nuo Dubičių kaimo. Per kautynes L. Narbutas buvo pašautas į koją. Nešamas draugų iš kovos vietos Liudvikas antrą kartą sužeistas į kaklą. Mirdamas pasakė: „Mirštu už Tėvynę“. Dalis būrio išsiblaškė po mišką. Sukilėliai neteko būrio vėliavos, daugumos ginklų, šovinių, drabužių, med. priemonių ir maisto.
Kautynėse kartu su vadu žuvo 13 sukilėlių, tarp jų ir L. Narbuto padėjėjas Leonas Krainskis. Po kautynių kovos lauką matė ir laidotuvėse dalyvavo Liudviko sesuo Teodora. Ji, gavusi V. Nazimovo leidimą, gegužės 6 d. surengė sukilėlių iškilmingas laidotuves (dalyvavo 14 kunigų ir daugiau kaip 200 žmonių). Sukilėliai buvo palaidoti bendrame kape, Dubičiuose. Čia 1933 m. pastatytas paminklas, kurio paminklinėje lentoje įrašytos pavardės ir sukilėlių šūkis „Už jūsų ir mūsų laisvę“. Vėliau įrengtas ir skulptūrų skveras, skirtas 1863 m. sukilimo dalyviams.
Paminklo projektą parengė skulptorius ir architektas Antanas Vivulskis, kuris yra Trijų kryžių paminklo, esančio Vilniuje, autorius.
O kautynių vietoje 1988 m. pastatytas geležinis kryžius ir mediniai paminklai. Žmonės pasakoja, kad kautynių vietoje žuvusiems sukilėliams buvo statomi mediniai kryžiai, tačiau caro valdžia juos nupjaudavo. Šių apylinkių gyventojai dalyvavo sukilime arba jį rėmė materialiai.
Šaltiniai
↑ 1,01,1Pamiętniki Jakóba Gieysztora z lat 1857–1865. T. 1-2.
