Mahajana (skr. महायान = IAST: mahāyāna „didžioji važiuoklė“) – viena iš dviejų pagrindinių (greta hinajanos) budizmo krypčių.
Susiformavo I–II a.
Remiasi 9 sūtromis, vadinamomis „Vaipulija sūtromis“. Skirtingai nei hinajana, teigia, kad pasaulis tėra regimybė. Vienintelė realybė esanti šūnjata (tuštuma), kuri iliuzijų dėka reiškiasi kaip pasaulio įvairovė. Anot mahajanos, gyvenimo tikslas – tapti bodhisatva, t. y. būsimuoju buda, kuris jau gali pasinerti į nirvaną, tačiau priešingai hinajanos arhatui, savanoriškai to atsisako ir, priėmęs žymaus žmogaus pavidalą, padeda kitiems išsigelbėti.
Mahajana pavertė Budą bei daugelį bodhisatvų dievybėmis, sukūrė jų kultą, išplėtojo garbinimo apeigas. Mahajana pripažįsta pomirtinį gyvenimą rojuje ar pragare, kas nebūdinga ankstyvajam budizmui bei hinajanai.
Dėl visiems prieinamo išgelbėjimo kelio idėjos, tapo pasauline religija.
Pagrindinės mahajanos filosofinės mokyklos – jogačara bei madhjamika.
V–VI a. mahajana paplito Kinijoje, vėliau Korėjoje, Japonijoje, Tibete, kur susimaišiusi su vietinėmis religijomis virto Tibeto budizmu.[1]
Šaltiniai
