Margaret Hilda Roberts gimė 1925 m. spalio 13 d., Grantame, Linkolnšyre. Jos tėvai buvo Alfredas Robertsas (Alfred Roberts) ir Bietris Efil (Beatrice Ethel). Tėvo senelė, Kefrin Salivin (Catherine Sullivan), buvo kilusi iš Airijos. Tečer savo vaikystę praleido Grantame, kur jos tėvas turėjo savo maisto prekių parduotuvę. Tečer jaunystėje studijavo chemiją, vėliau teisę, gavo leidimą dirbti advokate.
Parlamento narė: 1959–1970 m.
1954 m. kandidatavimą į Konservatorių partiją M. Tečer pralaimėjo. 1955 m. ji nusprendė pakartotinai nekandidatuoti. 1958 m. balandį M. Tečer vėl pradėjo bandyti laimę su Konservatorių partija ir šįkart ją lydėjo sėkmė. 1959 m. rinkimuose, po įtemptos rinkiminės kampanijos, Konservatorių partija iškėlė jos kandidatūrą į ministrus pirmininkus.[1][2]
Švietimo ir mokslo ministrė: 1970–1974 m.
1970 m. Edvardo Hyto (Edward Heath) vadovaujama Konservatorių partija laimėjo rinkimus, o M. Tečer tapo naujoji švietimo ir mokslo ministrė. Po kelių dienų pareigas einanti politikė jau spėjo susilaukti kontroversiškų vertinimų dėl kai kurių įstatymų, susijusių su švietimo įstaigų darbu, pataisų.
Opozicijos lyderė: 1975–1979 m.
Margaret Tečer su JAV prezidentu Geraldu Fordu Ovaliajame kabinete, 1975 m.
Po Edvardo Hyfo Tečer tapo Konservatorių partijos ir opozicijos lyderė 1975 m. vasario 11 d. Savo partijos deputatu ji paskyrė Viljamą Vaitlovą (William Whitelaw).
1973 m. televizijos kritikas Klyvas Džeimsas (Clive James), rašydamas „The Observer“ prieš M. Tečer išrinkimą Konservatorių partijos vadove, palygino jos balsą su „kate, slystančia žemyn klasės lenta“.[3] Dėl šios priežasties partijos lyderė, su britų žurnalisto ir televizijos prodiuserio Gordono Ryso (Gordon Reece) pagalba, netgi pradėjo dirbti su Karališkojo nacionalinio teatro balso treneriu.
Užimdama šias pareigas M. Tečer pradėjo reguliariai lankytis Ekonominių reikalų institute (angl.Institute of Economic Affairs, IEA), kur skaitydavo šios institucijos publikacijas nuo 7-ojo deš. Įkvėpta Ralfo Hariso (Ralph Harris) ir Artūro Seldono (Arthur Seldon), ji tapo ideologinio judėjimo, besipriešinančio Britanijos gerovės valstybės idėjai, veidu. Tečer ir jos bendraminčiai buvo įsitikinę, jog keinsizmo principais paremta ekonomika silpnina šalį. Instituto brošiūros ragino valdžią mažiau kištis į ekonominį valstybės gyvenimą, mažinti mokesčius, suteikti verslui bei vartotojams daugiau laisvių.[4]
M. Tečer atkreipti į save dėmesį Bendruomenių rūmuose nepavyko. Todėl politikė nusprendė, kad jeigu „jos balsas neturi didelio svorio namie“, ši „bus išgirsta platesniame pasaulyje“.[5] M. Tečer daugelį kartų išvyko už Atlanto, kur kūrė savo įvaizdį tarptautinėje arenoje, propagavo savo ekonomines idėjas ir nuomonę užsienio politikos klausimais. 1975 m. politikė susitiko su Jungtinių Valstijų prezidentuGeraldu Fordu (Gerald Ford), o 1977 m. – su Jungtinių Valstijų prezidentu Džimiu Karteriu (Jimmy Carter).[6] Taip pat 1978 m. Irane ši susitiko su tuometiniu valstybės šachuMohamedu Reza Pahlaviu.[7] 1979 m. Jungtinėje Karalystėje vykusiame referendume dėl Škotijos asamblėjos sukūrimo Tečer pasisakė prieš.[8]
Jungtinės Karalystės ministrė pirmininkė: 1979–1990 m.
Vidaus politika
Mažumos
Kuomet Britanijoje augo įtampa tarp skirtingų rasinių grupių, Tečer buvo tiek opozicijos lyderė, tiek ministrė pirmininkė. 1977 m. vietiniuose rinkimuose politikos savaitraštis „The Economist“ skelbė: „Toriai (Konservatorių partijos pravardė – past.) nušlavė mažesnes partijas. Tiksliau – Nacionalinį frontą, kuris neabejotinai sumenko palyginus su praeitais metais.“[9][10] Jos reitingai pakilo 11 % po 1978 m. duoto interviu laidai „World in Action“, kurioje politikė pareiškė: „Britų charakteris davė tiek daug pasaulio demokratijai ir teisei, kad iškilus grėsmei tai prarasti, mes būtume sutikti gana priešiškai.“ Politikė taip pat pridūrė: „Mažumos šiai šaliai suteikia turtingumo ir įvairovės. Tačiau kuomet jos pradės grasinti tapti viena didele mažuma, žmonės išsigąs.“[11][12]
Santykiai su karaliene
Būdama ministre pirmininke, M. Tečer kiekvieną savaitę susitikdavo su karaliene Elžbieta II (Elizabeth II) aptarti valstybinius reikalus, o jų tarpusavio santykiai susilaukė nemažai dėmesio.[13] Politikės biografijos autorius Džonas Kembelas (John Campbell) tvirtino:
„Vienas klausimas nenustojo žadinti publikos susidomėjimo – moters, ministrės pirmininkės, santykių su karaliene, fenomenas. Atsakymas į šį klausimą būtų toks: jų tarpusavio santykiai buvo korektiški, tačiau meilė tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės buvo prarasta. Būdama panašių metų, – ponia Tečer buvo šešeriais mėnesiais vyresnė, – ji socialinėje piramidėje užėmė panašios svarbos pareigas. Viena – vyriausybės galva, kita – valstybės. Tad tam tikra prasme konkurencijos išvengti buvo neįmanoma. Ponios Tečer požiūris į karalienę buvo ambivalentiškas. Iš vienos pusės, ji turėjo, nelyginant, mistinę pagarbą monarchijos institucijai… Tačiau, tuo pačiu metu ji bandė modernizuoti šalį ir nušluoti daugelį vertybių ir praktikų, kurias monarchija įamžino.“
1986 m. karalienės spaudos sekretorius, Maiklas Šei (Michael Shea), laikraščiui „The Sunday Times“ nutekino informaciją apie jų tarpusavio santykius. Pagal nutekintą informaciją, karalienė manė, jog Tečer taikomos politinės priemonės buvo „bejausmės, vedančios į konfrontaciją ir socialiai skaldančios“.[14] Tečer vėliau rašė: „Aš visuomet karalienės požiūrį į vyriausybės darbą vertinau teigiamai… tiesiog buvo neįmanoma atsispirti progai kurti istorijas apie susirėmimus tarp „dviejų galingų moterų.“[15]
Ekonominė politika ir mokesčiai
M. Tečer ekonominė politika buvo pagrįsta monetariniu mąstymu bei ekonomistų Miltono Frydmano (Milton Friedman) ir Alano Volterio (Alan Walter) idėjomis.[16] Kartu su savo pirmuoju kancleriu Džefriu Hauviu (Geoffrey Howey), politikė sumažino tiesioginius mokesčius pajamoms ir padidino netiesioginius mokesčius.[17] Siekdama sulėtinti pinigų pasiūlos augimą, o drauge ir infliaciją,[16] ji padidino palūkanų normas, nustatė apribojimus gryniesiems pinigams ir valstybės išlaidoms, sumažino išlaidas tokioms socialinėms paslaugoms, kaip švietimas ir būsto įsigijimas.[17]
Kai kurie konservatoriai išreiškė abejones dėl M. Tečer vykdomos politikos.[18] Dėl 1981 m. kilusių riaušių Anglijoje, Britanijos žiniasklaida pradėjo svarstyti alternatyvas ministrės pirmininkės politinėms priemonėms, kurias praminė „U turn“ – politinių priemonių visuma, kurios yra visiškai priešingos dabartinės valdžios taikomoms priemonėms. 1980 m. Konservatorių partijos suvažiavime Tečer pasakė:
„Tiems, kurie su nekantrumu laukia žiniasklaidoje pamėgtos frazės „U turn“, aš galiu pasakyti tik viena. „Jei jums reikia, jūs ir keiskite.“[19]
Užsienio politika
1982 m. Didžiosios Britanijos ir Argentinos konflikto dėl Folklendo salų (Folklendų karo) metu, už ryžtingą elgesį jos populiarumas šalyje labai išaugo. 1983 m. perrinkta antrą, o 1987 m. trečią kartą laimėjo rinkimus. Tolesnis išlaidų socialinėms reikmėms mažinimas, abejotinas komunalinis mokestis, nelanksti neigiama nuostata kitų Europos Sąjungos šalių atžvilgiu labai sumenkino Tečer autoritetą.
1990 m. politikė prarado Konservatorių partijos pirmininkės pareigas. Ją pakeitė iždo kanclerisDžonas Meidžoras (John Major). 1992 m. Margaret Tečer suteiktas Kesteveno baronienės titulas.
Mirtis ir laidotuvės
Baronienė Tečer mirė nuo širdies smūgio 2013 m. balandžio 8 d. Londone. Jos mirties liudijime rašoma, kad pirminės mirties priežastys buvo „smegenų kraujotakos sutrikimas“ ir „pakartotinas trumpalaikis išemijos priepuolis“. Kaip antrinės priežastys nurodomos „šlapimo pūslės karcinoma“ bei demencija.
Laidotuvių ceremonija įvyko balandžio 17 d. Londono Šv. Pauliaus katedroje, kur ji buvo pagerbta karių. Ceremonijoje taip pat dalyvavo ir valstybės galva Elžbieta II bei Edinburgo hercogas princas Filipas (Philip). Po Vinstono Čerčilio (Winston Churchill) laidotuvių 1965 m., tai buvo antras kartas, kuomet karalienė dalyvavo buvusio ministro pirmininko valstybinėse laidotuvėse.
↑Beckett, Clare (2006). The 20 British Prime Ministers of the 20th Century: Thatcher. Haus. ISBN 978-1-904950-71-4.
↑„No. 41842“. The London Gazette. 1959-10-13. p. 6433.
↑James, Clive (1975-02-09). „Getting Mrs T into focus“. The Observer. p. 26. Suarchyvuotas originalas 2021-01-11. Nuoroda tikrinta 2020-10-23 per Newspapers.com.
↑Beckett, Andy (2010). When the Lights Went Out: Britain in the Seventies. Faber and Faber. ISBN 978-0-571-25226-8.
↑Campbell, John (2000). Margaret Thatcher: The Grocer’s Daughter. 1. Pimlico. ISBN 978-0-7126-7418-8.
↑Cooper, James (2010). „The Foreign Politics of Opposition: Margaret Thatcher and the Transatlantic Relationship before Power“. Contemporary British History. 24 (1): 23–42. doi:10.1080/13619460903565358. S2CID 144038789.
↑„Press Conference concluding visit to Iran“ (Press release). Margaret Thatcher Foundation. 1 May 1978.
↑„How Thatcher tried to thwart devolution“. The Scotsman.
↑„Votes go to Tories, and nobody else“. The Economist. 263 (6976). 14 May 1977. pp. 24–28.
↑„Conservative Campaign Guide Supplement 1978“. Margaret Thatcher Foundation. 1 March 1978. p. 270.
↑„TV Interview for Granada World in Action ('rather swamped')“. Margaret Thatcher Foundation. 27 January 1978. Nuoroda tikrinta 23 July 2017.
↑„Mrs Thatcher fears people might become hostile if immigrant flow is not cut“. News. The Times (60224). London. 31 January 1978. p. 2.
↑Thatcher, Margaret (1993). The Downing Street Years. HarperCollins. ISBN 978-0-00-745663-5.
↑ 16,016,1Childs, David (2006). Britain Since 1945: A Political History. Taylor & Francis. ISBN 978-0-415-39326-3.
↑ 17,017,1Reitan, Earl A. (2003). The Thatcher Revolution: Margaret Thatcher, John Major, Tony Blair, and the Transformation of Modern Britain, 1979–2001. Rowman & Littlefield. ISBN 978-0-7425-2203-9.
↑„10 October 1980: Thatcher 'not for turning'“. On This Day 1950–2005. BBC News. Archived from the original on 14 April 2013. Nuoroda tikrinta 21 December 2008.
↑„Speech to Conservative Party Conference ('the lady’s not for turning')“. Margaret Thatcher Foundation. 10 October 1980. Archived from the original on 5 January 2018. Nuoroda tikrinta 31 March 2018.
