Mikronezijos regionui priklauso keli tūkstančiai salų Ramiajame vandenyne, kurios politiškai skirstomos į aštuonias teritorijas, turinčias skirtingą valstybingumo statusą:
Mikronezija užima apie 7,4 mln. km² vandenyno teritoriją, kurioje išsimėtę daugiau nei 2000 smulkių salelių. Sausumos ploto čia yra tik 2700 km², ir didžiausia sala Guamas užima 582 km²[1].
Kaip ir likusioje Okeanijoje, regiono salos gali būti dviejų tipų. Vulkaninės, arba aukštosios, salos susiformuoja dėl seisminių procesų iš vandenyno iškilus vulkanams. Koralinės, arba žemosios, salos, yra suakmenėjusių koralų dariniai, atsirandantys iš vulkaninių salų. Koralams aplink vulkaną augant po vandeniu, susidaro žiedas, kuris pasiekia vandenyno paviršių, o vulkanas centre ilgainiui sunyksta dėl erozinės veiklos. Toks kelis metrus virš jūros iškilęs koralų žiedas yra vadinamas atolu, o žiedo centre susidaręs jūrinis ežeras – lagūna. Lagūnoje nedideli sausumos plotai (salelės) yra vadinami motu, todėl kiekvienas atolas yra mažas salynas. Mikronezijoje yra didžiausia koralinių salų koncentracija pasaulyje.
Mikronezijos salos grupuojamos į keturis didelius salynus:
Mikronezija yra viena iš paskutiniųjų žmogaus apgyventintų pasaulio vietų. Pirmą kartą žmonės čia pasirodė II tūkst. pr. m. e. viduryje, Austroneziečių migracijų metu. Tai buvo jūrininkai iš Filipinų salų, kurie migravo į pietryčių kryptimi, ilgainiui apgyvendindami Melaneziją. Po 500 metų, II tūkst. pr. m. e. pabaigoje, antroji migrantų banga iš Malajų salyno (greičiausiai Sulavesis) pasiekė vakarinį Mikronezijos pakraštį (Palau ir Japo salynus). Greičiausiai iš jų susiformavo palauiečiai ir japiečiai, kurie lingvistiškai skiriasi nuo kitų Mikronezijos tautų[2].
Trečioji migrantų banga į Mikroneziją migravo II a. pr. m. e. iš pietų, Melanezijos. Jie apgyvendino didžiąja dalį Mikronezijos salų (išskyrus Japą ir Palau). Jų palikuonys kalba įvairiomis mikronezinėmis kalbomis[3]. Paskutinė priešistorinė migracija į Mikroneziją įvyko IX a. Migrantai iš Malajų salyno apgyvendino Marianų salas. Jie atsinešė ryžių auginimo kultūrą ir akmeninių stulpų haligi statymo tradiciją. Jie tapo čamorų protėviais[4].
Apie X a. regione diferencijuojantis visuomenei, atskirose Karolinų salose bei atoluose ėmė formuotis aukšto lygio kultūra. Jos pavyzdžiai yra Nan Madolis Ponapėje, Lelu Kosraėje, Rai pinigai Japo saloje ir pan.
Nan Madolio komplekso žemėlapis
Nan Madolio griuvėsiai Ponapėje
Lelu Kosraėje
Haligi akmenys Marianų salose
Rai akmenys Jape
1521 m. Mikroneziją pasiekė pirmieji europiečių laivai – Ferdinando Magelano laivynas, kuris pasiekė Marianų salas[5]. 1525 m. Diogo da Rocha atrado Karolinų salas, o 1529 m. Álvaro de Saavedra – Maršalo salas. Netrukus visas regionas buvo paskelbtas Ispanijos imperijos valda. Čia įkurta kolonija – Ispanijos Rytų Indijos, valdoma iš Filipinų. Salos tarnavo kaip svarbi tarpinė stotis galeonų prekyboje tarp Meksiko ir Filipinų. Tiesa, ispanai mažai kišosi į vietos gyventojų gyvenimą.
Nuo XIX a. regione aktyvėjo ir kitų kolonijinių imperijų veikla Mikronezijoje. Amerikiečių misionieriai aktyviai veikė platindami čia krikščionybę, ir patyrė mažai pasipriešinimo iš vietos gyventojų. Amžiaus pabaigoje vis aktyvesnė tapo Vokietijos imperija, kuri kolonizavo Melaneziją, o 1895 m. paveržė iš Ispanijos Maršalo salas. Britų imperija plėsdama savo įtaką Polinezijoje kolonizavo Gilberto salas. Galiausiai 1898 m. po Ispanijos-JAV karo JAV perėmė iš Ispanijos valdžią Filipinuose ir Guame. Likusią Mikronezijos dalį Ispanija pardavė Vokietijos imperijai, kuri čia įkūrė Vokietijos Naująją Gvinėją.
Po Vokietijos pralaimėjimo kare 1918 m., jų valdas Mikronezijoje perėmė Japonija, kuri jas valdė kaip Pietinio Ramiojo vandenyno mandatą. 1945 m. karą pralaimėjus Japonijai, valdžią Mokronezijoje perėmė JAV, kuri čia suformavo Ramiojo vandenyno salų globojamąją teritoriją. Tarp 1968 ir 1979 m. susiformavo 8 politiniai vienetai, iš kurių 5 tapo nepriklausomomis valstybėmis, o 3 – JAV salų teritorijomis.
palauiečiai 69,9 %, filipiniečiai 15,3 %, kinai 4,9 %, kiti azijiečiai 2,4 %, baltieji 1,9 %, karolinai 1,4 %, kiti mikroneziečiai 1,1 %, kiti 3,2 %
Iš viso
534 606
3178
Tarptautinė politika ir ekonomika
Mikronezijos, Maršalo Salų ir Palau prezidentų susitikimas su JAV Valstybės sekretoriumi Mike Pompeo 2019 m. Kolonijoje
Regiono valstybės yra stipriai priklausomos nuo JAV, su kuria trys turi laisvąją asociaciją (sutartis galioja iki 2043 m.)[8] (COFA). Tai reiškia, kad valstybės neturi savo armijos, o JAV armija gali veikti jų teritorijose, kurti karines bazes. Valstybių piliečiai gali dalyvauti JAV karinėje tarnyboje. Karo atveju JAV privalo ginti šias valstybes.
Asocijuotųjų valstybių piliečiai gali laisvai gyventi, mokytis ir dirbti JAV. Jie taip pat naudojasi JAV švietimo, krizių valdymo, meteorologijos, pašto, medicinos ir kitomis programomis[9]. Kadangi daug Mikronezijos gyventojų mokosi ir dirba JAV, jų siunčiami į tėvynę pinigai sudaro nemažą dalį vietos gyventojų pajamų. Šalys neturi savo valiutos. Dauguma valstybių naudoja JAV dolerį, išskyrus Nauru, kuris naudoja Australijos dolerį.
Valstybių ekonomikos yra mažos. Sudėjus visų regiono politinių vienetų BNP (PPP), jis yra apie 8,36 mlrd. USD, iš kurių 7 mrd. užima JAV priklausančių Šiaurės Marianų Salų ir Guamo ekonomikos. Šios dvi JAV salų teritorijos lyderiauja ir BVP per capita: Guamas 35 600 USD, Šiaurės Marianų Salos - 25 516 USD. Turtingiausia regiono valstybė yra Palau ($12 498 per capita), neturtingiausia - Kiribatis ($1 704 per capita). Atitinkamai Nauru yra $11 679, Maršalo salos $6 728, Mikronezijos Federacinės Valstijos $3 741[10].
Dėl ribotos žemės Mikronezija neturi daug žemdirbystės produktų, kurių tik dalinai užtenka prasimaitinti vietos gyventojams. Seniau vienas iš eksporto produktų buvo kopra (kokoso minkštimas naudojamas aliejui), tačiau Mikronezijos valstybes nukonkuravo Indonezija, įsteigusi daug kokospalmių plantacijų. Svarbus pajamų šaltinis valstybėms yra žvejybos teisės, parduodamos kitoms šalims, pvz. JAV ir Japonijai. Šių šalių laivai užsiima versline tunų žvejyba. Nauru, turėdamas fosfatų išteklius, savo ekonomiką stato ant jų kasybos.
Turizmo industrija išvystyta menkai. Regionas šiek tiek traukia nardymo mėgėjus, jachtininkus. Svarbiausi traukos objektai yra koralai, paskendę laivai, į pasaulio paveldą įtraukti Nan Madolis, Čelbačebo salos.
Mikronezijoje gyvena apie 0,534 mln. gyventojų. Nepaisant nedidelio gyventojų skaičiaus, dėl išsikaidymo didelėje teritorijoje ir izoliacijos susiformavo didelė regiono etninė įvairovė.
Lingvistiškai skiriasi vakarinis Mikronezijos pakraštys, kur paplitę kitos kalbos. Marianų salose įsigalėjo iš Filipinų salų migravę čamorai, Palau salose – palauiečiai, Japo saloje naudojama Japo kalba greičiausiai yra kilusi iš Melanezijos. Be to, Kapingamarangio kalba ir Nukuoro kalba atskirose salose centrinėje Mikronezijoje yra vėlesnių polineziečių migracijų į Mikroneziją rezultatas.
XIX a. pabaigoje-XX a. senąjį substratą papildė migrantai iš Azijos ir Europos, kurie iki šiol sudaro nemažą dalį populiacijos. Tarp jų svarbiausios grupės yra filipiniečiai, kinai, korėjiečiai.
Vidutinė gyvenimo trukmė svyruoja nuo 64 metų (Kiribatis) iki 76,4 metų (Šiaurės Marianų salos).
Kultūra
Maršaliečių laivas walap
Mikronezijoje nuo seno išvystytos tradicinės navigacijos technikos, kurias atsinešė jų protėviai migracijų metu. Jūra vaidina pagrindinį vaidmenį kasdienybėje, kanojos yra pagrindinės susisiekimo priemonės tiek artimiems atstumams atolų lagūnose, tiek tolimoms kelionėms tarp salų ir atolų. Kaip ir kitur Okeanijoje naudojami laivai su balansyrais, Karolinų salose vadinami wa, Maršalo salose – walap, Marianų salose – sakman, Kiribatyje – baurua. Jūrininkai yra apmokomi tradiciniais metodais, ir gabiausieji gali tapti kapitonais (palu), kurie geba orientuotis pagal žvaigždes, saulę, bangų formą, vėjo ar paukščių skrydžių kryptį, šviesos atspindžius vandenyje ir pan[11]. Tradicinė jūrų kelio Karolinoje navigacija buvo pripažinta pasaulio paveldu. Maršaliečiai gamina tradicinius žemėlapius iš lazdelių ir kriauklių, kurie padėdavo orientuotis jūroje.
Sausumos plotas ir žemdirbystės galimybės yra labai riboti, todėl dauguma salų bei atolų susiduria su gyventojų tankio problema. Pagrindinės žemės ūkio kultūros yra kokospalmė, jamsas, taras, duonmedis, pandanas. Kai kuriose salose auginamos kiaulės, maistui naudojami šunys. Tačiau jūros produktai vaidina pagrindinį vaidmenį mityboje. Mikroneziečių virtuvė sudaro dalį Okeanijos tautų mitybos tradicijos.
Nuo XX a. krikščionybė yra pagrindinė Mikronezijos religija. Paplitusi katalikybė, protestantizmas. Tačiau išlikę tradicinės religijos reliktai. Mikronezijoje nebuvo susiformavusi vieninga religinė ar mitologinė sistema, kiekviena sala ar atolas turėjo savo mitus ir pasaulėžiūrą. Juos sieja pasakojimai apie atskirų salų sukūrimą, legendinius didvyrius, kosmologinė sandara, tikėjimas į dvasias ir burtus, kuriais galima gydyti arba pakenkti[12].
Visose teritorijose raštingumas yra aukštas. Žemiausias yra Mikronezijoje (89%), aukščiausias – Guame ir Nauru (99%).
Išnašos
↑Kirch, Patrick Vinton (2001). On the Road of the Winds: An Archaeological History of the Pacific Islands Before European Contact. University of California Press. ISBN 978-0-520-92896-1.
↑Wilson, Meredith; Ballard, Chris (2018). „Rock Art of the Pacific: Context and Intertextuality“. In David, Bruno; McNiven, Ian J. (eds.). The Oxford Handbook of the Archaeology and Anthropology of Rock Art. Oxford University Press. pp. 221–252.
↑Morgan, William N. (1988). Prehistoric Architecture in Micronesia. Austin, Texas: University of Texas Press. p. 30.
↑Peterson, John A. (2012). "Latte villages in Guam and the Marianas: Monumentality or monumenterity? " (PDF). Micronesica. 42 (1/2): 183–08.
↑Tucker, Spencer (2009). The Encyclopedia of the Spanish-American and Philippine-American Wars: A Political, Social, and Military History. Santa Barbara, California: ABC CLIO.
↑„World Population Prospects 2022“. United Nations Department of Economic and Social Affairs, Population Division. Retrieved 17 July 2022.
.svg)
.svg)
.jpg)
.jpg)
.jpeg)
