Milda – tariama baltų meilės, laisvės ir piršlybų deivė, sukurta Teodoro Narbuto (1784–1864). Jos nepatvirtina jokie šaltiniai ar tautosaka. Pasak Narbuto, jai paskirtas balandžio mėnuo, Vilniaus Antakalnyje esą stovėjo jos šventykla. Kiti šaltiniai Mildos nepatvirtina, todėl neaišku, ar ši deivė senovės lietuvių tikėjime iš tiesų buvo.[1][2] Šiuo metu Milda yra populiarus lietuviškas vardas.[3]
Mildos vardas, pasak Narbuto, pirmą kartą paminėtas 1315 m. rugpjūčio 3 d. Tryro didžiojo magistro Elbinge surašytame dokumente, kuriame nurodoma upė Milda.
Narbutas mano, kad deivę Mildą vaizduoja 3 colių (76 mm) aukščio žalvarinė statulėlė, 1840 m. surasta Gedimino kalno požemyje. Panaši statula – moteris su puokšte gėlių rankoje – buvo rasta 1782 m. Kaune, užmūryta namo, statyto prieš 1400 m., sienoje. Kunigas Mingaila, išvydęs nuogos moters statulą, palaikė ją nepadoriu dalyku ir sudaužė į gabalus.
Narbutas Mildą prilygina graikųAfroditei, romėnųVenerai. Pasak jo, Deivės Mildos šventė buvo vadinama meilės diena. Šiuo metu ji švenčiama gegužės 13 dieną.
