Jošicune buvo jauniausias Minamoto no Jošitomo (1123 m. - 1160 m.) ir Tokivos Gozen sūnus.[1] Jošicunės tėvas padėjo Taira klanui per Hogeno sukilimą 1159 m. Jošicunės brolis Minamoto no Joritomo įkūrė Kamakura šiogūnatą. Jia gimė prieš pat Heidži sukilimą, per kurį jo tėvas Jošitomo kovojo prieš Taira klaną, ir todėl buvo nužudytas su vienuolika kitų artimųjų. Jošitomo žmona ir vaikai buvo nugabenti pas Taira no Kijomori, kuris jų pasigailėjo. Jošicunė išgyveno tik pasitraukęs iš sostinės (Heiano, tuometinio Kioto) su savo motina. Tuo metu jo brolis Joritomo buvo ištremtas į Idzu žemę. Sulaikęs 10 metų, Jošicunė buvo atiduotas vienuolių globon į Kurama šventyklą, į šiaurę nuo Kioto. Neturėjęs didelio noro tapti vienuoliu, Jošicunė paliko vienuolyną ir apsistojo Hiraizumi, Mucu žemėje1174 m. Čia jį globojo Fudživara Hidehira, Šiaurinio Fudživara klano vadas.[2] Mažai yra žinoma apie Jošicunės vaikystę, todėl laikui bėgant rašytojai užpildė tuščius jo gyvenimo tarpsnius išgalvotomis istorijomis. Viena iš tokių pasakoja, kad kai jis pabėgo iš vienuolyno ir pradėjo mokytis kovoti su kardu, o Jošicunę mokė mitinis padaras tengu.
Karjera
Minamoto no Jošicunė Fudživaros klano globoje tapo įgudusiu kardininku. Dvikovoje Jošicune sugebėjo nugalėti legendinį vienuolį karį Benkei, kuris tapo jo ištikimu padėjėju iki abiejų mirties Koromo upės mūšyje. 1180 m. Jošicunė sužinojo, kad Joritomo, Minamoto klano vadas, surinko armiją, kad padėtų princui Močihito, atsistatydinusio ir į vienuolyne gyvenusio imperatoriaus Go Širakavos sūnus, kautis su Taira klanu. Jošicunė atvyko padėti klanui. Tuo metu, tai buvo pirmas brolių Jošicunės, Norijori ir Joritomo susitikimas po išsiskyrimo 1160 m. Po Minamoto no Jorimasos tragiško pralaimėjimo Udži mūšyje ir princo Močihito nužudymo, Minamoto klanas atsidūrė ant žlugimo slenksčio, bet rugsėjo mėnesį Minamoto no Joritomo surinko kariuomenę Kanto regione kovai prieš Taira klaną. Kilusiame kare tarp dvieju samuraju klanų, dar žinomas kaip Genpei karas, Jošicunė prisijungė prie Joritomo, kartu su broliu Minamoto no Norijoriu.[3]
Udži mūšis
Jošicunė, kartu su broliu Norijori, nugalėjo Taira klaną keliuose svarbiuose mūšiuose. Minamoto no Jošinaka 1183 m. birželio 2 d. laimėjo mūšyje prieš Taira klaną ir užėmė Kiotą. Su Jošinaka norėjo perimti iš Jorimoto visą Minamoto klano valdžią į savo rankas. 1184 m. išvakarėse Jošicunė, įsakytas Joritomo, su kariuomene išvyko į sostinę Kiotą kovoti prieš savo pusbrolį Minamoto no Jošinaka. 1184 m. vasario mėnesį Jošicunė, gavęs So daisho (liet. armijos generolas) titulą, vedė armiją kartu su broliu Minamoto no Norijoriu (1156 m. – 1193 m.) ir Kadživara Kagetokiu į Kioto apylinkes. Jošinaka nusiuntė kariuomenę užimti pozicijas prie Udži upės ir užblokuoti du pagrindinius persikėlimo kelius – Udži ir Seta tiltus. Dviejų brolių, Jošicunės ir Norijorio, vadovaujamos armijos pasidalino į dvi dalis. Jošicunės dalis keliavo link Udži tilto, o tuo metu Norijorio dalis keliavo prie Setos tilto aukštupyje. Jošicunės ir Norijorio armijos persikėlimas buvo sėkmingas, nes išsigandę jungtinės brolių armijos, Jošinakos kariai bėgo iš mūšio lauko. Sužinojęs apie pralaimėjimą, Jošinaka pasitraukė iš Kioto su savo ištikimais vasalais, tarp kurių buvo viena žinomiausių moterų samurajų – Tomoe Gozen. Prie Avazu Jošinaka buvo apsuptas ir pasidarė sepuku.[4]
Ičinotani mūšis
Su pergale prieš Jošinaka, Joritomo išlaikė Go Širakavos suteiktą įgaliotinio vaidmenį kare prieš Taira klaną. Jošicunė ir Norijori vyko į vakarines provincijas, link Secu. Jošicunės tikslas buvo Ičinotani, Taira klano tvirtovė, kuri buvo geroje strateginėje vietoje. Ji tiko atsitraukimui iš sostinės ir būtų tikusi tolimesniems veiksmams arba grįžimui į sostinę. Jošicunei pavaldūs 10 tūkst. vyrų turėjo pulti iš vakarų, o apie 50 tūkst. Norijori vyrų - iš rytų pusės. Jošicunė, bijodamas, kad Taira pajėgos gali gauti pastiprinimą, suplanavo puolimą naktį, per kurį jiems pavyko netikėtai užklupti Taira karius ir laimėti. Po Minamoto no Jošicunės ir Minamoto no Norijorio pergalės Ičinotanio mūšyje, Minamoto klanas pradėjo ruoštis Jašimos apgulčiai, Tairos klano būstinei Šikoku saloje.[5]
Jašimos apgultis
1185 m. kovo mėnesį Jošicunė su Norijoriu sutelkė laivų flotilę prie Vatanabės. Audringą kovo 22 d. Jošicunė nusprendė, kad jau tinkamas laikas plaukti ir įsakė vyrams plukdinti laivus į Šikoku. Jošicunė su savo laivais pasiekė krantą ankstyvų rytą. Išsilaipinę jie turėjo įveikti apie penkiasdešimt kilometrų, kad pasiektų Jašimos tvirtovę. Pakeliui iš vietinio kario jis sužino, kad nepaisant tvirtovės svarbos Tairos pajėgos sumažėjo, dėl ekspedicijos i Ijo. Tai buvo puikios žinios Jošicunei. Taira no Munemori, sužinojęs, kad artėja Jošicunė, pamanė, jog atvyko didelės Minamoto pajėgos ir įsakė skubiai persikelti į savo laivus. Jošicunė, pastebėjęs Taira veiksmus, įsakė padegti tvirtovę ir nusiuntė vyrus kautis prie laivų. Tuo metu Taira no Munemoris suprato, kad priešų nedaug ir nusprendė kautis. Kova tesėsi prie kranto iki sutemų, kai įsivyravo laikina tyla. Taira sugebėjo pasitraukti tiek, kad Minamoto lankininkai negalėjo jų sužeisti. Munemoris tikėdamasis, kad priešas iššvaistys savo strėles, kaip jauką pasiuntė laivą. Jaunas karys Nasu Munetaka, žinomas už savo šaudymo iš lanko įgūdžius, iš pirmo bandymo pataiko į Taira no Munemorio karo vėduoklę ir ją sulaužo. Minamoto no Jošicunei pavyko nugalėti Taira mūšyje ir užimti Jašimą. Po mėnesio Taira klaną visiškai sutriuškino Dan no ura mūšyje.[6]
Gyvenimo pabaiga
Dar Genpei karo, Jošicunė tapo Ijo žemė valdytoju ir iš imperatoriaus Go Širakavos gavo kitų titulų. Jo įtarus brolis Joritomo panaikino titulus. Po to Jošicunė gavo imperatoriaus įgaliojimą sudaryti sąjungą su dėde Minamoto Jukiie ir pasipriešinti Joritomo. Bėgdamas nuo Jorimoto pykčio Jošicunė pasitraukė iš Kioto 1985 m. Jo ištikima mylimoji, Šizuka Gozen, su negimusiu vaiku, pabėgo kartu, bet vėliau buvo palikta ir suimta Joritomo lojalių karių.[7]Jošicunei pavyko pasiekti Hiraizumį Micu žemėje, kur jį vėl saugojo Fudživara Hidehira ir kurį laiką gyveno ramiai. Hidehiros sūnus, Fudživara Jasuhira, prižadėjo globoti Jošicunę po tėvo mirties, bet pasiduoda Jorimoto spaudimui. Jasuhira su savo kariais apsupo Jošicunės vyrus Koromo upės pakrantėje ir juos nužudo, įskaitant Benkei. Po to Jošicunė yra priverstas pasidaryti sepuku. Jasuhira nukirtęs Jošicunės galvą, užkoncervavo sakėje ir juodoje lakuotoje skrynioje nusiūntė Joritomo kaip Jošicunės mirties įrodymą. Istoriniai šaltiniai tiksliai nenurodo koks buvo Jošicunės mylimosios, Šizukos ir jos vaiko, likimas. Jošicune yra palaidotas Širahata Džindža, šintoistų šventykloje Fudžisavos mieste.[8]
Košigoe laiškas
Tai 1185 m. liepos 6 d. Jošicunės parašytas laiškas Joritomo. Šis laiškas buvo paskutinis Jošicunės kreipimasis į brolį ir savo ištikimybės įrodymas. Šiame laiške galima aptikti Jošicunės dirbtinį drąsos demonstravimą ir beveik mazochistišką dėl jo nesėkmių:[9]
Štai aš lieku veltui liejantis raudonas ašaras... Man nebuvo leista paneigti šmeižikiškų kaltinimų ar įžengti į Kamakura, bet buvau priverstas tuščiai kamuotis daugelį dienų be jokios galimybės parodyti savo ketinimų nuoširdumą. Tiek daug laiko praėjo nuo tada, kai galėjau pažvelgti į Jo šviesybės gailestingajį veidą ir suprasti, kad mūsų broliškas ryšis seniai kažkur pranyko.
Literatūra
Minamoto no Jošicunė nuo senų laikų yra populiarus Japonijos literatūroje ir kultūroje. Jis yra pagrindinis veikėjas viename iš Japonijos klasikos kūrinių Heike Monogatari.
Ten aprašomi Jošicunės gyvenimo įvykiai tai daugiau legendos nei istoriniai faktai. Legendos apie jį atsirado XIV a. pradžioje, jose Jošicunė vaizduojamas kaip gudrus kariuomenės vadas. Legendos, kurios pasakoja jo visuomeninė karjera, vaizduoja Jošicunę kaip didį, dorą ir drąsų karį, bet kartais naivų žmogų.
Žmonėms daugiau sužinant apie jį atsiranda istorijos apie jo ankstyvą jaunystę ir paskutiniuosius gyvenimo metus. Jošicunės jaunystę pasakojančios legendos ir pasakojimai vaizduoja jį turinti didvyriškų savybių. Be to jaunystėje jis buvo žinomas Ushivakamaru vadu. Jošicunė vaizduojamas kaip labai įgudęs kardininkas, nepaisant jo jauno amžiaus. Taip pat jis buvo labai gabus mokinys. Puikiai suprato muzika ir mokslai jam sekėsi puikiai. Sakoma, kad Jošicune buvo žavingas jaunas vyras, kuris lengvai sugebėdavo pakerėti jaunų merginų širdis.
Jaunojo Jošicunės gyvenimas yra labiau legendos nei jo vėlesnysis gyvenimas. Pasakojimai kurie apie laikotarpį, kai jis susipyksta su broliu Joritomo, neberodo Jošicunės didvyriškumo. Jis daugiau nėra vaizduojamas kaip didis karys, bet išsaugo savo žinias ir sugebėjimus, kurie yra naudingi imperatoriaus rūmams.
Apie Minomoto Jošicunės mirtį yra pasakojamos legendos. Rementis Ainu istoriniais šaltiniais, Jošicune nepasidarė sepuku, bet pabėgo iš Koromo upės mūšio į Hokaido salą ir ten gyveno. Hokaido saloje yra Jošicunės šventykla,[11] Biratori mieste[12], pastatyta jo garbei. Kita legenda teigia, kad išvengęs savo mirties Jošicunė iškeliavo į Hokaido, o iš ten nuplaukė į žemyninę Azija ir tapo Čingischanu.[13]
Palikimas ir populiarioji kultūra
Minamoto no Jošicune Japonijoje išliko žinomas iki šių laikų. Jo personažas yra naudojama ne tik tradicinėje ar klasikinėje kultūroje, bet ir populiariojoje kultūroje. Jošicunė pasirodo kompiuteriniuose žaidimuose, manga, anime ir kitur.
Minamoto no Jošicunė pasirodo japoniškų kompiuteriniuose žaidimuose: „Genji: Dawn of the Samurai“ ir „Genji: Days of the Blade“. Tai yra Sony Computer Entertainment išleistas „PlayStation 2“ ir „PlayStation 3“ žaidimų konsolėms skirtos žaidimų serijos sukurtos remiantis Heike Monogatari. „Genji: Dawn of the Samurai“ istorija pasakojama apie Minamoto no Jošicunės nuotykius, pradedant nuo gimtosios vietovės kalnuose. Minamoto gauna misija nugalėti Taira klaną ir atkeršyti už tėvo mirtį. Pradžioje savo kelionės jis sutinka Tamajori klaną, kuris yra Amahagane sergėtojai, galios akmuo, kuris leidžia jo savininkui naudoti magiškas galias dar kitaip žinomas kaip kamui. Trečio asmens veiksmo žaidimas, panašumų daug turintis su „Dynasty Warriors“ žaidimų serija ir „Shinobi 2“ . Žaidėjas gali valdyti Jošicune ir Benkei su dviem pagrindinėm atakom: Pasyvioji ir Specialioji atakos. Jošicune yra greitas ir daug vikrumo reikalaujantis veikėjas, tačiau neturintis daug jėgos. Su Jošicune patogu įveikti žemėlapio pliutis, paprasta užokti ant esančių platformų. Jošicune turi du kardus. Benkei turi puikų „tanko“ vaidmenį. Jis yra stipresnis nei Jošicune, bet lėtesnis ir aprėpia didesnia priešų zona ir gali padaryti daugiau žalos. Jis turi didžiulį karo kuoką. Žaidėjai gali tobulinti savo veikėjus rinkdami patirties taškus ir keldamiesi savo lygi arba naudodami Amahagane esencija.
„Genji: Days of the Blade“ siužetas vyksta treji metai po „Genji: Dawn of the Samurai“ pabaigos. Heiši klanas sugrįžta pasinaudojęs juodąja magija, dėl kurios klano kariai gali virsti į griozdiškus demonus. Jošicunė ir jo draugas Benkei turi kariauti su naujai atsikūrusia Heiši kariuomene, tik šį karta jei gauna stiprius sąjungininkus, vienuolę Šizuką ir ieties meistrą Lordą Busoną. Kaip ir prieš tai buvęs žaidimas, sukurtas rementis Heike Monogatari.
Minamoto no Jošicunė atsiranda japoniškoje animacijoje – anime ir mangakomiksuose. Mangoje „Shanaou Yoshitsune” (jap. 遮那王義経) Jošicunė yra silpnas, ligotas berniukas, kuris sutinka savo antrininka Hiotą. Jo antrininkas yra keliaujantis našlaitis, kuris užsidirba pragyvenimui gatvėje. Būdamas fiziškai stiprus, Hiotai yra leidžiama tapti Jošicunės pakaitalu. Vėliau jis galiausiai perima Jošicunės vardą ir vartoja jį kaip savajį.
„Harukanaru Toki no Naka de 3: Kurenai no Tsuki“ (jap. 遙かなる時空の中で3 紅の月) , tai japonišos animacijos, anime, kūrinys, kuris sukurtas remiantis Japonijos istorija. Šis anime pasakoja jaunos merginos, Kasuga Nozomi, istoriją. Ji mokykloje sutinka keistą vaikiną, kuris ją nusiuntė laiku ir erdve į Kio, vietą kitame pasaulyje, kuri labai primena Kiotą Heiano laikotarpio pabaigoje. Šioje realybėje egzistuoja Minamoto klanas, vadovaujamas Minamoto no Joritomo, ir Taira klanas, vadovaujamas Taira no Kijomorio, kurie kovoja vienas prieš kitą. Taira siekia nugalėti Minamoto išleisdami kerštingas dvasias ir sutrikdyti žemės naturalią tėkmė. Vaikinas iš mokyklos parodo esąs vienas iš Hakuriu, Baltųjų Dievų drakonų, kurių galios yra nusilpusios, dėl kerštingųjų dvasių įtakos.[14]
