N1 – 1969–1972 metais slapta Tarybų Sąjungoje kurta raketa pasiųsti tarybinius kosmonautus į Mėnulį. Net ir 2009 m. ji tebėra galingiausia kada nors pagaminta raketa, starto metu sukurianti 4600 tonų trauką – daugiau nei Saturnas V (3550 tonos). Tačiau savo aukščiu (105 metrų), mase (2735 tonos) bei į orbitą išvedamo naudingo krovinio dydžiu ji nusileido amerikiečių Saturnui. N1 taip pat buvo šiek tiek platesnė už Saturną ties pagrindu. Raketa turėjo penkias pakopas, visos jos buvo varomos žibalu ir suskystintu deguonimi. Tai mažiau efektyvus kuras nei Saturne V, kurio pirmoje pakopoje buvo naudojamas žibalas ir suskystintas deguonis, o antroje ir trečioje pakopose buvo naudotas efektyvesnis kuras - suskystintas vandenilis ir suskystintas deguonis.[1]
Pirmojoje pakopoje raketa turėjo 30 dviem ratais sumontuotų variklių. Nors patys varikliai buvo patikimi, tokį jų kiekį buvo sunku ne tik tinkamai sujungti, bet ir valdyti skrydžio metu. Dviejų skrydžių metu variklių sistema pasiuntė komandą išjungti beveik visus variklius, nors abiem atvejais tai įvyko jau vykstant katastrofai (pirmąkart raketoje siautė gaisras, antrąkart sustojo pagrindinis kuro siurblys). Be to, starto kompleksas Baikonure buvo pasiekiamas tik vėl išardžius raketą dalimis, todėl galutinai surinktos raketos nebuvo kaip nuodugniai patikrinti.
Iš viso raketa kilo keturis kartus. Visi jos skrydžiai buvo nesėkmingi. Sprogimas antrojo skrydžio metu (27 sekundės po starto) laikomas galingiausiu, nebranduoliniu sprogimu, visoje raketų gamybos istorijoje. Tačiau vėlesni skrydžiai truko ilgiau, paskutinį kartą nepavykstant 106,9 s po starto – prieš pat atsiskiriant pirmajai pakopai. Iš viso buvo planuota 12 tokių skrydžių, tačiau amerikiečiams pirmiesiems pasiekus Mėnulį, projektas prarado propagandinę prasmę ir buvo atšauktas. Dvi paskutinės pagamintos raketos buvo sunaikintos nebandant jų paleisti.
Palyginus su Saturnu V, visas N-1 projektas buvo nepakankamai finansuotas ir pradėtas pernelyg vėlai, todėl negalėjo būti sėkmingas. Tačiau nors pati raketa skrido prastai, jos pirmos pakopos varikliai (kurių išliko apie 150) laikomi pavykusiais ir patikimais. 1990 metais Rusija pardavė 36 išlikusius variklius kompanijai „Aerojet General“, po 1 100 000 JAV dolerių už kiekvieną. Trys iš jų buvo panaudoti japonų eksperimentinėse raketose J1 ir J2
Šaltiniai
↑Гудилин В. Е., Слабкий Л. И. Ракетно-космический комплекс Н1-Л3 // Ракетно-космические системы (История. Развитие. Перспективы). — М., 1996. — 326 с. [1]
