Naujininkus aptarnauja 10 ir 17 nr. troleibusai, 3G, 1, 3, 4, 41, 42, 58, 78 nr. autobusai. Pagrindinės stotelės: Naujininkai, Prūsų, Dzūkų.
Aleksandro Nevskio cerkvė NaujininkuoseSenoji ir naujoji Naujininkų architektūra Dzūkų gatvėje
Etimologija
XIX a. 2-ojoje pusėje šiose vietose įsikūrė Vilniaus priemiestis Новый свѣтъ („Naujasis pasaulis“). Ilgainiui pavadinimas tapo Naujininkais.[4]
Istorija
Naujininkų teritorijoje yra kelių religinių konfesijų kapinės, kuriose nuo XIX a. atskirai pradėti laidoti įvairių tautų ir tikėjimų sostinės gyventojai. Tarp Tyzenhauzų ir Naujininkų gatvių, yra vienintelės sentikių kapinės Vilniuje, šalia jų stūkso Švč. Dievo Motinos Užtarėjos cerkvė. 1825 m. išsipirkę sklypą Naujininkuose, du pirkliai sentikiai pastatė medinius maldos namus. 1900 m. prieš carui uždraudžiant sentikiams statyti maldos namus, sentikių Pimonovų iniciatyva pastatyta mūrinė cerkvė su iškeltu sentikių kryžiumi ir kupolu. Šalia kitų sentikių čia palaidotas bene garsiausias Pimonovų giminėje − fizikas akademikas, Alzheimerio ligos paramos fondo steigėjas Leonidas Pimonovas ir jo žmona Eugenija.
XIX a. antrojoje pusėje, pradėjus naudoti garo energiją, virš tuometiniame sostinės užmiestyje statomų fabrikų iškilo daug kaminų, dėl kurių dalis dabartinių Naujininkų buvo vadinama Kaminais, o Senamiesčio gyventojai šį priemiestį vadino „Naujuoju pasauliu“ (lenk.Nowy Świat. Vilnių pasiekęs geležinkelis nulėmė pietinio prekybinio ir pramoninio priemiesčio augimą. Naujininkuose vystėsi pramonė, susijusi su geležinkelio transportu, vienas po kito iškilo sandėliai, o už geležinkelio kūrėsi darbininkų gyvenvietė. Naujininkus su Vilniaus geležinkelio stoties rajonu iki I pasaulinio karo jungė Škaplierinės tiltas.[5]
Naujakuriai gatvėms suteikė Šaltkalvių, Konduktorių pavadinimus. Iki šių dienų išliko Tyzenhauzų, Rasų, Turgelių, Sniego ir kai kurių kitų gatvių senieji vardai. Lakūnų Žvirkos ir Viguros gatvė buvo pervadinta 1933 m. tragiškai žuvusių lakūnų Dariaus ir Girėno vardu.[6]
Grafo Juzefo Pšezdeckio (Józef Przeździecki) dovanotame name Naujosios Alėjos (vėliau tapo Tyzenhauzų) gatvėje 1907−1913 m. buvo įsikūrusi Vilniaus mokslo bičiulių draugija. Pirmame namo aukšte veikė Tyzenhauzų biblioteka, antrame − muziejui pritaikyta salė. Vilniaus šviesuomenė skyrė lėšas pastato ir eksponatų priežiūrai.
Naujininkų namai mena skirtingus laikotarpius − čia yra ir J. Stalino, ir N. Chruščiovo, ir L. Brežnevo vadovavimo Sovietų Sąjungai laikais statytų nedidelių ir daugiaaukščių masyvių namų, daugiausiai bendrabučio tipo ar nedidelio ploto butų, į kuriuos dažniausiai kėlėsi gyventi darbininkai. Liepkalnio, Iešmininkų, Garvežių gatvėse išlikę ir senosios medinės architektūros gyvenamieji namai, kitose gatvėse esantys medinukai vietos gyventojų restauruojami ir jau yra praradę pirmykštę išvaizdą.
1939 m. rajone buvo dislokuoti pirmieji sovietų armijos daliniai, vėliau čia taip pat buvo karinė bazė. Dabar Naujininkuose įsikūrusi motorizuotoji pėstininkų brigada „Geležinis vilkas“. Sniego gatvėje veikė Sustiprinto režimo pataisos darbų kolonija.
1974 m. Vilniaus taksi autoūkis iš dabartinės Naugarduko gatvės persikėlė į naują pastatą Naujininkuose tarp Pelesos ir Dariaus ir Girėno gatvių, prie viaduko per geležinkelį. Pirmieji du pagrindinio pastato aukštai buvo daugiausia remonto dirbtuvėms, tad buvo aukštesni (4,8 m) nei trečias–aštuntas aukštai (3 m). Lankstumą ir galimybę manevruoti automobiliais užtikrino laikomųjų kolonų tinklas, kurio tarpatramiai siekė 7,5 ir 9 metrus. Išskirtinis pastate buvo monolitinio gelžbetonio centrinis pandusas, skirtas taksi automobiliams serpantinu patekti į viršutinius aukštus. Tai buvo dvi spirale prasilenkiančios rampos pastato centre, ovalo formos silikatinių plytų šachtoje. Jomis kasdien važiuodavo per 500 taksi automobilių. Pastato projektą parengė Pramoninės statybos projektavimo institutas.[7]
.jpg)
.jpg)
.jpg)
