Olos alegorija – pateikta graikų filosofo Platono veikale „Valstybė“ tam, kad būtų galima perteikti „švietimo poveikį ir jo trūkumą mūsų aplinkoje". Ji parašyta kaip dialogas tarp Platono brolio Glaukono ir jo mentoriaus Sokrato, pasakojamas pastarojo. Ši alegorija yra pateikiama po saulės analogijos ir padalintos linijos analogijos. Visos trys yra apibūdinamos kaip susiję su VII ir VIII knygų pabaigoje esančia dialektika.
Dialogo metu Sokratas apibūdina grupę žmonių, kurie visą savo gyvenimą buvo grandinėmis prirakinti prie urvo sienos. Žmonės žiūrėjo į šešėlius, projektuojamus ant tuščios sienos, objektų, einančių priešais ugnį, esančią už jų, ir duodavo šešėliams vardus. Šešėliai buvo visa kalinių realybė. Sokratas aiškina, jog filosofas yra kaip kalinys, kuris yra išlaisvintas iš urvo ir pradeda suprasti, kad šešėliai ant sienos yra visai ne realybė, jis gali suvokti tikrąją, o ne dirbtinę, kalinių matytą šešėlių realybę. Oloje likę kaliniai nenori ištrūkti iš šio kalėjimo, nes jie nežino kitokio gyvenimo.
Sokratas pastebi, kad ši alegorija gali būti suporuota su ankstesnėmis saulės ir padalintos linijos analogijomis.
Terminologija
Olos alegorija taip pat vadinama olos analogija, olos mitu, olos metafora, olos palyginimu ar Platono Ola.[1]
Santrauka
Įkalinimas urve
Platonas pradeda Sokrato prašymu Glaukonui įsivaizduoti urvą, kuriame žmonės buvo įkalinti nuo gimimo. Šie kaliniai yra prirakinti taip, kad jų kojoms ir kaklui nėra leidžiama judėti. Tokiu būdu jie yra verčiami žiūrėti į sieną priešais save, o ne žvalgytis po urvą, vieni į kitus ar save.[2] Už kalinių yra ugnis, o tarp ugnies ir kalinių yra paaukštintas takas su žema siena, už kurios vaikštantys žmonės nešioja žmonių ar kitų daiktų lėles.[2] Žmonės vaikšto už sienos taip, kad jų kūnai nesudaro kaliniams matomų šešėlių, bet objektai, kuriuos jie neša, sudaro (kaip lėlių teatre).[2] Kaliniai negali matyti kas vyksta už jų, jie gali matyti tik šešėlius, susidarančius ant olos sienos priešais juos. Žmonių, vaikštančių už sienos skleidžiami garsų aidas atsimuša nuo sienų, ir kaliniai tiki, kad šie garsai yra skleidžiami šešėlių.[2]
Sokratas teigia, kad šešėliai yra kalinių realybė, nes jie niekada nieko kito nėra matę; jie nesuvokia, kad tai, ką jie mato, yra objektų priešais ugnį šešėliai, tuo labiau, kad šie objektai yra įkvėpti realių dalykų už urvo sienų.[2]
Išsilaisvinimas iš urvo
Tuomet Platonas taria, kad vienas kalinys yra paleidžiamas. Kalinys apsižvalgytų ir pamatytų ugnį. Šviesa pažeistų jo akis ir jam būtų sunku pamatyti šešėlius sukeliančius objektus. Jei jam būtų pasakyta, kad tai, ką jis mato, yra „tikra", o ne kita realybės versija, kurią jis mato ant sienos, jis negalėtų patikėti. Kęsdamas skausmą, tęsia Platonas, išlaisvintas kalinys nusigręžtų atgal ir grįžtų atgal prie to, prie ko jis yra įpratęs (t. y. prie judinamų objektų sukurtų šešėlių). Jis rašo: „…tai pakenktų jo akims, ir jis gelbėtųsi atsigręždamas į dalykus, į kuriuos jis galėjo pažvelgti, ir kuriuos manė esančius aiškesniais nei tie, kurie jam buvo parodyti.“[2]
Platonas tęsia: „Tarkime… kad kažkas jį vilktų… panaudodamas jėgą, stačiu gruoblėtu šlaitu, ir nesustotų tol, kol išvilktų jį į saulės šviesą.“ [2] Kalinys būtų piktas ir kentėtų skausmą, ir tai tik pablogintų situaciją, kai ryški saulės šviesa užgožtų jo akis ir jį apakintų.[2]
„Lėtai, jo akys prisitaikytų prie saulės šviesos. Pirma, jis galėtų matyti tik šešėlius. Palaipsniui jis galėtų įžiūrėti daiktų ir žmonių atspindžius vandens paviršiuje, o vėliau pamatyti ir pačius žmones bei daiktus. Vėliau, jis galėtų pažvelgti į žvaigždes ir mėnulį naktį, kol pagaliau jis galėtų žiūrėti į saulę.“[2] Tik po to, kai jis galėtų žiūrėti tiesiai į saulę, „jis galėtų mąstyti apie tai“, ir kas tai yra.[2]
Grįžimas į urvą
Platonas tęsia sakydamas, kad išlaisvintas kalinys galvotų, jog išorinis pasaulis yra geresnis nei tas, kurį jis patyrė įkalintas oloje; „jis jaustųsi palaimintas dėl pokyčio, ir gailėtųsi, [kitų kalinių]“ bei norėtų išlaisvinti savo kolegas iš olos į dienos šviesą.
Grįžtantis kalinys, kurio akys jau priprato prie saulės šviesos, būtų aklas, kai jis vėl patektų į urvą, lygiai taip, kaip jis buvo aklas pirmąsyk išvydęs saulės šviesą.[2] Kaliniai, anot Platono, iš grįžtančio žmogaus aklumo manytų, kad kelionė iš olos jį sužalojo ir kad jie neturėtų daryti to paties. Sokratas daro išvadą, kad kaliniai, jei galėtų, nužudytų kiekvieną, kuris bandytų juos išvilkti iš olos. (Taip pat žiūrėkite Aleksas Gendler Ted-Švietimo video esė apie Platono Olos alegoriją).[2]
Alegorijos tematika kituose Platono veikaluose
Urvo alegorija. Kairė (Iš viršaus į apačią): Saulė; Natūralūs dalykai; Natūralių dalykų šešėliai; Ugnis; Dirbtiniai objektai; Dirbtinių objektų šešėliai; Alegorinis lygmuo. Dešinė (iš viršaus į apačią): „Gera“ idėja; Idėjos, Matematiniai objektai; Šviesa; Būtybės ir Daiktai, Vaizdai, Saulės analogija ir Padalintos Linijos analogija
Alegorija galimai yra susijusi su Platono Formų teorija, pagal kurią „Formos“ (arba „Idėjos"), o ne materialus pasaulis, kurį mes pažįstame per pojūčius, yra didžiausias ir tikriausias realybės variantas. Tik Formų išmanymas sudaro tikrąjį žinojimą arba tą, ką Sokratas teigia esant „gėriu".[3] Sokratas informuoja Glaukoną, jog tobuliausi žmonės turi siekti aukščiausio išmanymo, kuris yra gebėjimas regėti Gėrį. Tie, kurie pasiekė ši aukščiausią lygmenį, neturi likti jame. Jie turi grįžti į olą ir gyventi joje su kitais kaliniais bei dalintis su jais darbais ir nuopelnais.
Viename žinomiausių Platono dialogų „Phaedo“ galima rasti panašių i Olos alegoriją detalių; filosofas pripažįsta, jog prieš filosofiją, jo siela buvo „tikra kalinė jo kūne… o vietoj to, kad gilintųsi į pačią tikrovę, yra priversta brautis pro kalėjimo grotas.“[4]
Mokslinės diskusijos
Mokslininkai nesutaria dėl galimų Olos alegorijos interpretacijų, tiek žiūrint į jį iš epistemologinės pusės – tyrimas pagrįstas tuo, kaip Platonas mano mes sužinome dalykus – tiek per politinį objektyvą. Didžiąją dalį visų tyrinėjimų galima priskirti šioms dviem atšakoms, o likę tyrimai nesusiję nei su vienu, nei su kitu požiūrio tašku. Epistemologinis ir politinis vaizdas, pradėtas plėtoti atitinkamai Richard Lewis Nettleship ir A. S. Ferguson, yra aptarinėjami dažniausiai. Nettleship interpretuoja Olos alegoriją kaip pristatančią mūsų įgimtą intelekto nepakankamumą, siekiant parodyti kontrastą tarp mūsų žemesnio išmanymo ir filosofo, taip pat, kaip metaforą apie žmones, kurie negali ar nenori ieškoti tiesos ir išminties.[5] Kita vertus, Ferguson, grindžia savo alegorijos interpretaciją teiginiu, jog urvas yra žmogaus prigimties metafora ir kad ji simbolizuoja skirtumą tarp filosofo ir korumpuotos vyraujančios politinės situacijos.
Tarp šių dviejų minčių stovyklų atsirado takoskyra. Dauguma šiuolaikiniu mokslininkų diskusijų dėl alegorijos atsirado dėl Martino Heideggerio alegorijos ir filosofijos visumos tyrinėjimų, žvelgiant pro žmogaus laisvės objektyvą jo knygoje „Žmogaus laisvės esmė: įvadas į filosofiją ir tiesos esmę: ant Platono Olos alegorijos ir Theaetetus“.[6] Reaguodama į tai, Hannah Arendt, alegorijos politinės interpretacijos atstovė, siūlo versiją, jog Platonas „norėjo pritaikyti savo teorijų idėjas politikoje“.[7] Priešingai, Heideggeris teigia, tiesos esmė yra būdas, o ne objektas.[8] Arendt kritikavo Heideggerio alegorijos interpretaciją, pažymėdama, kad Heideggeris…klysta naudodamas olos pavyzdį interpretuoti ir kritikuoti Platono „Idėjų“ teoriją. ".[7]
Literatūra
Sąrašas mokslinės literatūros, analizuojančios Olos alegoriją iš skirtingų požiūrio taškų (epistemologijos, politikos, alternatyvių, nepriklausomų):
Olos alegorijos idėją galima rasti daugelyje Vakarų Europos kultūros ir mokslo veikalų. Keletas pavyzdžių:
Evoliucijos biologo Jeremy Griffith knygoje „Rūšių Neigimas“ yra skyrius Platono Olos alegorijos iššifravimas.[9]
Filmai „Tamsos miestas“ ir „Žarijų miestas“ modeliuoja Olos alegoriją. Filme „Matrica“ žmonių matomas pasaulis vaizduojamas kaip ola, o Neo įkūnija Platono veikale aprašytą išlaisvintą kalinį. To neslepia ir patys filmo kūrėjai.[10]
José Saramago filmo Urvas kulminacijoje po Centru atrandama Platono ola.[11]
Emma Donoghue buvo įkvėpta Olos alegorijos ir sukurė novelę „Kambarys“.[12]
Ray Bradbury romane „Fahrenheit 451“ nagrinėjamos realybės ir apgaulės temos, kurios minimos ir Olos alegorijoje. Pats autorius romane netgi palieka nuorodas į Platono veikalą.[13][14]
2016 m. vaizdo žaidime „Furi“ yra komentaras apie Olos alegorijos idėją išlaisvinti save iš kalėjimo dėl asmeninių ar nesavanaudiškų priežasčių.[16]
Šaltiniai
↑The various English names of this allegory were often traditionally capitalized as if they were the names of a chapter in Plato’s text, which is not correct, or according to an older style that capitalized all (famous) allegories and theories and even concepts.
↑Watt, Stephen (1997), "Introduction: The Theory of Forms (Books 5–7)", Plato: Republic, London: Wordsworth Editions, p. xiv–xvi, ISBN 1-85326-483-0
↑Elliott, R. K. (1967). „Socrates and Plato's Cave“. Kant-Studien. 58 (2): 138.
↑Hall, Dale. „INTERPRETING PLATO’S CAVE AS AN ALLEGORY OF THE HUMAN CONDITION.“ Apeiron: A Journal for Ancient Philosophy and Science 14, no. 2 (1980): 74-86. http://www.jstor.org/stable/40913453.
↑McNiell, William. "Notre Dame Philosophical Reviews. "The Essence of Human Freedom: An Introduction to Philosophy and The Essence of Truth: On Plato’s Cave Allegory and Theaetetus // Reviews // Notre Dame Philosophical Reviews // University of Notre Dame. Accessed December 09, 2016. http://ndpr.nd.edu/news/23227/.
↑ 7,07,1Abensour, Miguel. Against the Sovereignty of Philosophy over Politics: Arendt’s Reading of Plato’s Cave Allegory Social Research; Winter 2007; 74, 4; ProQuest Social Sciences Premium Collection pg. 955
↑Powell, Sally. "Discovering the Unhidden: Heidegger’s Interpretation of Plato’s Allegory of the Cave and Its Implications for Psychotherapy. " Existential Analysis 22, no. 1 (January 2011). Accessed December 8, 2016.
