Paleolitas

Paleolitas (gr. παλαιός ir λίθος – senasis ir akmuo) arba Senasis akmens amžius – pirmasis akmens amžiaus periodas, kuris prasideda hominidams pradėjus gamintis akmeninius įrankius (prieš maždaug 2,6 mln.)^[1]^[2]^[3] iki žemdirbystės atsiradimo maždaug 10 tūkst. pr. m. e.^[2]^[3]^[4] Paleolito metu egzistavo iškastiniai žmonės, taip pat iškastiniai, šiuo metu jau išmirę gyvūnai. Šis laikotarpis apima didžiąją dalį žmonijos egzistavimo istorijos (apie 99 proc.)^[3] ir sutampa su geologinėmis kainozojaus eros epochomis – pliocenu ir pleistocenu.

Paleolite Žemės klimatas, jos augalijos ir gyvūnijos pasaulis žymiai skyrėsi nuo dabartinio. Paleolito žmonės gyveno negausiomis pirmykštėmis bendruomenėmis ir naudojosi tik skaldytais akmeniniais įrankiais, nemokėjo jų šlifuoti ar gaminti keramikos. Be akmens įrankiai ir ginklai taip pat buvo gaminami iš kaulo, odos, medžio ir kitų augalinės kilmės medžiagų. Vertėsi medžiokle ir augalinio maisto rinkimu.^[5] Žvejyba tik pradėjo atsirasti, o žemdirbystė ir gyvulininkystė buvo nežinomos.

Paleolito pradžia sutampa su pirmųjų beždžionžmogių (archantropų), priklausiusių Oldovajaus Homo habilis tipui, atsiradimu. Paleolito pabaigoje hominidų evoliucija baigiasi šiuolaikinio žmogaus atsiradimu (Homo sapiens sapiens). Pačioje paleolito pabaigoje žmonės ėmė kurti seniausius meno kūrinius, atsirado religinių kultų egzistavimo ženklų (ritualai ir laidojimai).^[5]^[6]^[7]^[8] Paleolito klimatas keitėsi kelis kartus nuo ledynmečių iki tarpledynmečių, tapdavo tai šiltesnis, tai šaltesnis.

Paleolito pabaiga laikoma maždaug prieš 10–12 tūkst. metų.

Paleolitas, kaip ir akmens amžius, skirstomas į tris laikotarpius: ankstyvąjį, vidurinįjį ir vėlyvąjį. Paleolitą pagal būdingiausius archeologijos paminklus į Ašelio, Lateno, Šelio, Mustjė, Solutro, Orinjako, Madleno ir Robenhauzo kultūrų laikotarpius, remdamasis paleontologine medžiaga pirmasis suskirstė Gabrielis de Mortiljė.^[9]

Žmonijos pradžios istorija

Ankstyvasis paleolitas: žmonijos pradžia

Tašką, kada žmogaus rūšies vystymasis tampa nebe tik biologijos, bet ir istorijos objektu, įprasta sieti su pirmaisiais pasigamintais įrankiais. Taigi tenka grįžti apie 3–2,5 mln metų į Afriką, kada australopitekas jau naudojosi iš akmens pasigamintais įrankiais, taip tapdamas Homo habilis „sumaniuoju žmogumi“. Seniausias žinomas artefaktas (Pietų Afrika), kurį linkstama laikyti meno užuomazgų įrodymu, taip pat kildinamas iš tų pačių laikų.

Maždaug tarp 2–1 mln metų pr. m. e. išsivystė Homo erectus „stačiasis žmogus“, iš savo pirmtakų išsiskyręs ne tik tiesia laikysena, bet ir didesniu kaukolės tūriu. Tai pirmasis hominidas, iškėlęs koją iš Afrikos. Prieš maždaug 1,6 mln metų jis pasiekė Europą, išplito po visą Euraziją. Lomboko saloje (netoli Balio salos) rasti mažiausiai 800 tūkst. metų senumo akmeniniai įrankiai liudija ne tik gana ankstyvą homo erectus pasirodymą Indonezijoje, bet ir pirmąsias keliones jūra. Prieš 1,2 mln metų išmokta gamintis dviašmenius kirvius. Apie 400 tūkst. pr. m. e. įvaldyta ugnis, o dar 100 tūkst. metų vėlesniais laikais randami ankstyviausi medžioklės pėdsakai.

Vidurinysis paleolitas: neandertaliečiai ir homo sapiens

Prieš maždaug 200 tūkst. metų išsivystė neandertaliečiai. Ši protinga ir, priešingai nei anksčiau manyta, „humaniška“ hominidų rūšis ilgai dominavo Europoje ir Vakarų Azijoje (iki dabartinės Uzbekijos). Jie stipriai ištobulino savo pirmtakų, homo erectus, titnago skaldymo techniką ir jau mokėjo gamintis įrankius, kombinuodami medį ir akmenį. Archeologiniai radiniai liudija ir apie turėtą nemažą praktinių medicinos žinių bagažą. Mirusius ar žuvusius laidodavo ir su įkapėmis, galvodami apie pomirtinį gyvenimą.

100 tūkst. m. pr. m. e. išsivystė homo sapiens, mūsų tiesioginiai protėviai. Iš to laiko kildinamos ir ankstyviausios žinomos laidojimo vietos (Izraelis), kas savaime liudija apie atsirandantį sugebėjimą suvokti mirtį ir pomirtinį gyvenimą.

Vėstant orams neandartaliečiai patraukė labiau į pietus (Vidurinieji ir Artimieji Rytai), kur sutiko iš Afrikos išėjusius žmones. Bent porą dešimčių tūkstančių metų abi rūšys gyveno greta, iki išnyko paskutiniai neandertaliečiai (31–29 tūkst. m. pr. m. e.). Išnykimo priežastys iki šiol lieka diskusijų objektu.

Vėlyvasis paleolitas: ledynmetis

Ypač svarbus Paleolito periodas (nuo 40 (ar 35) tūkst. iki 10 tūkst. m. p. e.) – vėlyvasis, nes tuo metu atsirado pirmieji religiniai požymiai. To meto žmonės taip pat išmoko ręsti gyvenamąsias vietas iš akmens, bei medžio. Gebėjo išdirbti odą, kailius, iš jų pasidaryti rūbų. Čia pasirodė pirmieji piešiniai ant uolų, reljefai, graviruoti vaizdai. Viskas buvo piešiama ant molinių būsto sienų naudojant mineralinius dažus – suodžius. Taip pat atsirado apvalioji skulptūra.

Vėlyvasis paleolitas yra „moderniausias“ ir trumpiausias paleolito epochos laikotarpis, trukęs nuo 40/35 tūkst. iki 10 tūkst. m. pr. m. e. Jame archeologai išskiria tokią archeologinių kultūrų kaitą: Orinjako (angl. Aurignacian) – Gravetės (angl. Gravettian) – Solutro (angl. Solutrean) – Madleno (angl. Magdalenian). Vėlyvojo paleolito laikotarpiu, maždaug prieš 24–20 tūkst. metų, buvo ženklus klimato atšalimo laikotarpis Žemėje – paskutiniojo Nemuno (Weischel) ledynmečio maksimumo fazė. Atvėsus klimatui, Šiaurei būdinga gyvūnija atsitraukė iki maždaug Pietų Europos. To meto klajokliai žmonės, vertęsi medžiokle ir rinkimu, paliko savo kultūrų, kartais vadinamų „šiaurės elnių civilizacija“, pėdsakus. Pietų Prancūzijoje ir Ispanijoje rasti urvų ir uolų piešiniai stebina aukštu technikos lygiu. Gyvūnų ir žmonių figūros bei abstraktaus meno pavyzdžiai iki šiol kelia diskusijas dėl savo paskirties. Populiarus buvo ir dekoratyvinis menas. Naujas žmonijos išradimas – svaidoma ietis, skirta medžioklei, būdavo puošiama gyvūnų figūrų drožiniais. Laikotarpio pabaigoje pradėtas naudoti lankas su strėle. Kiti vėlyvojo paleolito radiniai, būdingi Europai, Sibirui ir Vidurinei Azijai, yra taip vadinamos veneros – moters figūros skulptūrėlės. Jos greičiausiai susijusios su religiniu paleolito žmonių gyvenimu ir, kaip manoma, yra vėlyvesnio, neolitinio Deivės Motinos kulto užuomazga. Vėlyvojo paleolito pabaigoje yra išskiriamas finalinio paleolito laikotarpis (13–10 tūkst. m. pr. m. e.). Paleolito pabaiga siejama su ledynmečio epochos pabaiga apie (10 tūkst. pr m. e.), kai klimato pokyčiai privertė žmones keisti gyvenimo būdą.

Nuorodos

Vikižodynas

↑ "Stone Age, « Microsoft® Encarta® Online Encyclopedia 2007 Archyvuota kopija 2009-08-20 iš Wayback Machine projekto. © 1997–2007 Microsoft Corporation. All Rights Reserved. Contributed by Kathy Schick, B.A., M.A., Ph. D. and Nicholas Toth, B.A., M.A., Ph. D.
↑ ^2,0 ^2,1 Grolier Incorporated (1989). The Encyclopedia Americana. University of Michigan: Grolier Incorporated. p. 542. ISBN 0717201201.
↑ ^3,0 ^3,1 ^3,2 Nicholas Toth and Kathy Schick (2007). Handbook of Paleoanthropology. Springer Berlin Heidelberg. p. 1963. ISBN 978-3-540-32474-4 (Print) 978-3-540-33761-4 (Online). Suarchyvuotas originalas 2020-04-13. Nuoroda tikrinta 2009-11-14. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
↑ »Stone Age, « Microsoft® Encarta® Online Encyclopedia 2007 Archyvuota kopija 2009-10-29 iš Wayback Machine projekto. © 1997–2007 Microsoft Corporation. All Rights Reserved. Contributed by Kathy Schick, B.A., M.A., Ph. D. and Nicholas Toth, B.A., M.A., Ph. D.
↑ ^5,0 ^5,1 McClellan (2006). Science and Technology in World History: An Introduction. Baltimore, Maryland: JHU Press. ISBN 0801883601. Page 6-12
↑ Phillip Lieberman (1991). Uniquely Human. ISBN 0674921836.
↑ Kusimba, Sibel (2003). African Foragers: Environment, Technology, Interactions. Rowman Altamira. p. 285. ISBN 075910154X.
↑ World’s Oldest Ritual Discovered – Worshipped The Python 70,000 Years Ago The Research Council of Norway (2006, November 30). World’s Oldest Ritual Discovered – Worshipped The Python 70,000 Years Ago. ScienceDaily. Nuoroda tikrinta March 2, 2008, from http://www.sciencedaily.com/releases/2006/11/061130081347.htm
↑ Egidijus Šatavičius. Solutro kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 503 psl.