Gimė ir augo lietuvių kilmės (iš Karalių giminės)[1] fabriko savininko keturiolikos vaikų šeimoje.[2] Vaikystėje prarado klausą, iki 1910 m. lankė kurčiųjų mokyklas Unguroje ir Tilžėje. Iki 1911 m. mokėsi Karaliaučiaus meno ir amatų mokykloje, 1911–1914 m. tęsė mokslus Karaliaučiaus meno akademijoje pas prof. Stanislovą Cauerį. 1914–1918 m. studijavo Drezdeno meno akademijoje, profesorių Vernerio Vrbos ir Georgo Vrbos klasėse.
Vienas iš menininko darbų
Specializavosi skulptūroje, bet kartu dirbo ir litografijoje, ir vario raižinių giliaspaudėje grafikoje. Nuo 1926 m. buvo laisvas dailininkas, 1931–1944 m. gyveno ir kūrė gimtuosiuose Vidminiuose.[3]
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukė į vakarinę Vokietijos dalį, apsigyveno ir įrengė savo dirbtuves Mindeno priemiestyje Heverštete. Palaikomas žmonos Erikos ilgą laiką sėkmingai darbavosi dailės srityje, kol gilioje senatvėje teko pervažiuoti į Albert-Nisius-Heim senelių namus.
Mirė sulaukęs kone šimto metų. Palaidotas šalia žmonos Heveršteto kapinėse, kurių koplyčios frontoną puošia jo sukurtas reljefas.[4]
Kūryba
Iki 1944 m. Paulo Koralo darbai dažniausiai buvo skiriami bažnyčioms ir mokykloms: Vidminiuose, Milkiuose, Zelkuose, Unguroje, Elke, Sensburge, Gumbinėje ir Pilkalnyje.[5] Kūriniai ne tik atitiko keliamus religinius ir istorinius reikalavimus, bet ir atspindėjo gimtojo krašto žavesį.
