Polifonija (sen. gr. πολύ + φωνή 'daugiabalsiškumas') – daugiabalsė muzika, pagrįsta savarankiškais balsais, kurie turėdami savo melodines linijas jungiasi į bendrą melodijų ansamblį.
Polifonijos priešingybė – homofonija.
Skiriamos dvi polifonijos rūšys: kontrastinė, kai vienu metu skamba kelios skirtingos melodijos, kurias atlieka skirtingi balsai (kontrapunktas), ir imitacinė, kai visi balsai atlieka tą pačią melodiją arba jos dalį, tik ne vienu metu (vėliau įstoję balsai imituoja pradinę melodiją).[1] Šitokia rūšis būdinga kai kurių tautų (pvz., rusų) liaudies dainoms.[2]
Polifoniniai žanrai
Polifoniniai žanrai: periodas, dviejų dalių, trijų dalių forma, kanonas, invencija, fuga, fugato, choralo išdaila, variacijos (pasakalija, čakona), preliudas, ričerkaras, kancona, tokata.[1]
Istorija
Polifoninė liaudies muzika nuo seno egzistavo įvairiose pasaulio kultūrose: Užsachario Afrikoje, Melanezijoje, Kaukaze, Viduramžių jūros regione, Balkanuose. Polifonijos principais pagrįstos ir lietuvių liaudies sutartinės.[1] Vakarų muzikos tradicijoje iki XIV a. vyravo diafonija. XV–XVI a. polifoninę muziką pradėjo plėtoti tokie kompozitoriai kaip Palestrina, Žoskenas de Prė, Johanesas Okenhemas, Gijomas Diufai, Jakobas Obrechtas, Džonas Dansteblis ir kt. Visa senoji polifonija, sukurta iki XVI a., vadinama griežtuoju stiliumi arba griežtuoju kontrapunktu, vėlesnė (nuo XVII a.), grindžiama harmoninėmis funkcijomis, – laisvuoju stiliumi arba laisvąja polifonija.[1] Pastarosios polifonijos klasikais laikomi Bachas bei Hendelis.[2]
Indoneziečių gamelanas, japonų gagaku muzika taip pat pagrįsta polifonijos principais.
Šaltiniai
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 Eglė Gudžinskaitė. Polifonija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIX (Pre-Reu). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011
- ↑ 2,0 2,1 Полифония,Большая советская энциклопедия, T. XX (Плата—Проб). – Москва: Советская энциклопедия, 1975
