Ponų taryba, Viešpačių taryba arba Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės taryba[1] – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centrinės valdžios organas, kilęs iš Vytauto įsteigtos Didžiojo kunigaikščio tarybos, 1569 m. pagal Liublino unijos nuostatus kartu su Lenkijos karaliaus taryba (Rada królewska) tapusi Abiejų Tautų Respublikos senato dalimi.
Įgaliojimai
Vykdė kai kurias administracines, o kartu su Didžiuoju kunigaikščiu ir įstatymų leidimo funkcijas. Mirus Didžiajam kunigaikščiui atlikdavo ir jo funkcijas, taip pat organizuodavo naujo Didžiojo kunigaikščio rinkimus. Nuo 1445 m. Gardine Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Kazimiero sušaukto bajorų susirinkimo faktiškai atliko visas vyriausybės funkcijas. Jeigu valdovas su reikalais apleisdavo Vilnių, tai LDK Ponų Tarybai vadovaudavo Vilniaus vyskupas.
1492 m. Didysis kunigaikštis Aleksandras (1492–1506 m.) savo privilegija įteisino Ponų tarybos teises ir funkcijas – Didysis Kunigaikštis įsipareigojo nespręsti valstybės, ypač užsienio reikalų, neleisti naujų įstatymų be Ponų tarybos, derinti su ja valstybės pareigūnų skyrimą, iš bajorų atstovų buvo sudarytas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimas. Apie 1529 m. Ponų taryboje buvo nuo 35 iki 50 žmonių.
1506 m. Žygimantas Senasis įsipareigojo be Ponų tarybos nekeisti ir senų įstatymų. 1566 m. II Lietuvos Statutas nustatė valdžių pasidalijimą tarp Ponų tarybos ir Seimo.
Sudėtis
Ponų tarybą sudarė nuo 35 iki 50 nuolatinių narių, žymiausių bajorų didikų giminių atstovų, vyskupų, savo pareigas paprastai ėjusių iki mirties. Pagal pareigas į ją būtinai įeidavo Vilniaus ir Trakų vaivados bei kaštelionai, Žemaitijos seniūnas, Lietuvos didysis etmonas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris. Jie sudarė Slaptąją tarybą, kuri faktiškai ir spręsdavo visus valstybės klausimus. Pilna sudėtimi Ponų taryba buvo šaukiama retai.
Šaltiniai
