Povilas Gasiūnas (1897 m. balandžio 4 d. Uvainiuose, Rokiškio raj. – 1966 m. birželio 25 d. Šiauliuose, palaidotas Donelaičio kapinėse) – spaudos kolekcionierius, kraštotyrininkas.
Biografija
Tėvai turėjo 10 ha žemės, kurią 1899 m. pardavė ir pirko truputį daugiau kaip 10 ha. Grigiškių kaime. Žemė pasitaikė dar blogesnė, šeimai pragyventi tapo dar sunkiau. 1906 m. mirė tėvas, liko motina su septyniais mažais vaikais. Turėdamas 10 metų išėjo už piemenį, vėliau už berną pas turtingą ūkininką, mokyklos suole pasimokyti teko tik keturis mėnesius ir išmoko tik elementorių. Tarnavo pas ūkininkus, vengdamas kariuomenės metrikose sumažino metus ir pabėgo į Latviją, kur gavo svetimšalio pasą. Latvijoje iš užsienio gaudavo ten laisvai leidžiamą spaudą, kurios į Lietuvą neįsileisdavo, perskaitęs platindavo lietuviams. 1924 m. apsigyveno Rygoje, o 1925 m. grįžo į Lietuvą, bet Lenkijos pasienyje buvo suimtas ir pristatytas į Šiaulius, į 8-tą pulką, vėliau perduotas kariuomenės teismui. Kalėjo VI forto kalėjime, bet kariuomenės teismas jį išteisino.
1926 m. apsigyveno Kaune, dirbo statybose, platino komunistinę spaudą, pradėjo rinkti spaudos kolekciją – viso pasaulio lietuvių knygas, laikraščius, atsišaukimus, plakatus, dokumentus, kalendorius ir kt. Aktorius ir režisierius Juozas Stanulis parūpino nuolatinį darbą Valstybės teatre. 1931 m. Šiauliuose įsikūrė Valstybės teatro Šiaulių skyrius, kuriame už 180 Lt dirbo scenos darbininku. Visą gautą atlyginimą skyrė išliekamąją vertę turinčios spaudos supirkimui ir paieškoms. Jo tikslas buvo sukurti spaudos muziejų.
Teatras nuolat gastroliuodavo po Lietuvos miestelius ir kaimus, o tai palengvino spaudos kolekcijų rinkimą. Pagal teatro direktoriaus J. Stanulio statistiką per metus gastrolių metu teatro kolektyvas iš viso nuvažiavo 6300 km, iš kurių 5791 km plačiaisiais, 220 km siauraisiais geležinkeliais, 390 km autobusais. Nebuvo Lietuvoje tokio antikvaro, kuris nebūtų po kelis sykius P. Gasiūno aplankytas. Nemažai leidinių padovanojo Martynas Jankus, kiti lietuviškos spaudos leidėjai.
1935 m. teatras buvo perkeltas į Klaipėdą. Kolekcininkui atsivėrė naujos erdvės. Išlandžiotos miesto ir apylinkių palėpės leido sukaupti naujus spaudos leidinių turtus – seniausių spaudos draudimo laikų knygų, laikraščių, kalendorių. Jo kolekciją papildė pačių pirmųjų laidų Evangelikų mišiolų, mišių knygos, Pipiro, Jono Orento, Franko, Martyno Liuterio mišalai ir biblijos lietuvių kalba.
1938 m. Klaipėdoje surengė spaudos parodą. Bet 1939 m. Vokietijai aneksavus Klaipėdos kraštą, su teatru vėl persikėlė į Šiaulius, kur buvo atkurtas Šiaulių dramos teatras. 1939 m. Šiauliuose parodos paviljone surengė spaudos parodą. 1940 m. komunistinės spaudos paroda surengta Šiaulių Aušros muziejuje. 1942 m. vokiečių gestapininkai kolekcininką neva už komunistinės spaudos platinimą areštavo, tardė ir mušė, bet nieko neišgavę paleido.
Negalėdamas grįžti į Šiaulius apsigyveno Rokiškio apylinkėse ir tik 1944 m. grįžo į Šiaulius. Tačiau teatro pastatas buvo sudegęs, o jo rūsyje paslėpta 10 000 knygų ir stambesnių leidinių kolekcija dingusi. 1946 m. išlikusias savo spaudos kolekcijas perdavė Aušros (apie 10 000 leidinių) ir Rokiškio (35 000 leidinių) kraštotyros muziejams. Daug jo surinktų leidinių išlikę vieninteliu egzemplioriumi.
Nuo 1944 m. Aušros muziejaus darbuotojas, vėliau dar ir kino mechaniko padėjėjas, 1948–1949 m. antrinių žaliavų įmonės „Sojuzutil“ darbuotojas, 1949–1952 m. Invalidų kooperacijos artelės „Apsauga“, vėliau Šiaulių miesto išorinės sargybinės apsaugos skyriaus sargas.
