Prancūzų kalba (français) – indoeuropiečiųromanų kalbų grupės kalba.[3] Kalbančiųjų pasaulyje yra apie 129 mln. Giminingiausios kalbos yra Oil kalbos, istoriškai Prancūzijos šiaurinėje ir Belgijos pietinėje dalyse vartotos vietinės kalbos.
Prancūzų kalba susidarė iš liaudinės lotynų kalbos, išstūmusios vietines kalbas. Iki romėnų įsiveržimo į Galiją (58-52 m. pr. m. e., vadovavo Julijus Cezaris) šiuolaikinės Prancūzijos teritorijoje daugiausia gyveno keltų gentys, kurias romėnai vadino galais, tačiau buvo ir kitų etninių/kalbinių grupių – iberų pietų Prancūzijoje ir Ispanijoje, ligūrų Viduržemio jūros pakrantėje, graikų savo kolonijose (pvz., Masalijoje šiuolaikinio Marselio vietoje), finikiečių, vaskonų (Prancūzijos pietvakariuose).
Nors prancūzai mėgsta save kildinti iš galų (nos ancêtres les Gaulois), tačiau šiuolaikinėje prancūzų kalboje yra mažiau nei 200 keltiškos kilmės žodžių (daugiausia vietovių ir augalų pavadinimų bei žemdirbystėsterminų). Savo ruožtu, kai kurie gališki žodžiai, kuriems nebuvo atitikmenų lotynų kalboje, pateko į lotynų kalbą (pvz., aprangos pavadinimas les braies). Lotynų kalba greitai tapo visos Galijos lingua franca, vartojama prekybos, valstybiniams ir švietimo reikalams (tačiau tai buvo ne klasikinė lotynų kalba, o šnekamoji liaudies lotynų kalba, kuria kalbėjo romėnų kareiviai ir prekybininkai).
Frankai
Nuo III a. į Romos imperiją iš rytų veržėsi germanų gentys, kai kurios iš jų apsigyveno Galijoje. Prancūzų kalbos formavimuisi didžiausią įtaką turėjo frankai (šiaurės Prancūzijoje), alemanai (ties dabartine Prancūzijos-Vokietijos siena), burgundai (Ronos slėnyje) ir vizigotai (Akvitanijoje). Šios germaniškai kalbančios gentys padarė didelę įtaką tų vietovių lotynų kalbai, pakeisdamos tiek tarimą, tiek ir sintaksę. Taip pat kito žodynas: apie 15 % šiuolaikinės prancūzų kalbos žodžių yra germaniškos kilmės, ypač daug žodžių ir posakių, susijusių su jų socialine struktūra ir karine taktika.
Langue d'Oïl
Viduramžių italų poetas Dantė, lotyniškai rašydamas savąją De vulgari eloquentia, romanų kalbas suskirstė taip: „nam alii oc, alii si, alii vero dicunt oil“ („vieni sako oc, kiti sako si, o dar kiti sako oïl“). Tuo jis išskyrė 3 kalbų grupes: oïl kalbas (šiaurės Prancūzijoje); oc kalbas (pietų Prancūzijoje) ir si kalbas (Italijoje ir Iberijos pusiasalyje). Šiuolaikiniai kalbininkai viduramžių Prancūzijos kalbas skirto į 3 geografinius pogrupius: Langue d'oïl ir Langue d'oc yra dvi pagrindinės grupės, o trečioji, Frankų-provansalų, laikoma tarpine tarp pirmųjų dviejų grupių.
Šiuolaikinė prancūzų kalba yra langue d'oïl, t. y. kalba, kuri vartoja žodį "oïl" (dabartinėje kalboje "oui"), reiškiantį „taip“. Šios kalbos (pikardų, valonų, frankų, normanų) buvo veikiamos germaniškų kalbų, kuriomis kalbėjo užkariautojai frankai (nuo Klovio I valdymo laikų išplėtę savo įtaką į visą šiaurinę Galiją). Šiuolaikinė prancūzų kalba susidarė iš Paryžiaus apylinkėse vartotos Oïl kalbos (frankiškoji teorija), arba iš standartizuotos oficialios kalbos, kuri rėmėsi visoms Oïl kalboms būdingomis savybėmis (lingua franca teorija). Žodis Oïl kilęs iš lotyniškojo hoc ille („taip yra“).
Langue d'oc kalbos, kuriose žodis „taip“ buvo oc, yra kalbų grupė Prancūzijos pietuose ir Ispanijos šiaurėje (priklauso tokios kalbos kaip gaskonų ir provansalų); šios kalbos beveik nepatyrė frankų įtakos. Žodis oc/òc kilęs iš lotyniškojo hoc.
Dabartinėje prancūzų kalboje yra du žodžiai, reiškiantys „taip“, oui ir si; pastarasis naudojamas atsakant į neigiamą klausimą. Si kilęs iš lotyniškojo sic („taigi“), ir susijęs su italų, ispanų ir katalonų kalbų žodžiais, reiškiančiais „taip“.
Kitų kalbų įtaka
Ankstyvaisiais viduramžiais Prancūzijos gyventojų kalba patyrė ir kitų kalbinių grupių poveikį.
Nuo IX a. į Prancūzijos teritoriją veržėsi vikingai iš Skandinavijos, jie įsikūrė šiaurės vakaruose, dabartinėje Normandijoje. Vietinę kalbą jie papildė daugeliu žodžių, pirmiausia susijusių su jūrininkyste.
1066 m. normanai užkariavo Angliją ir joje išplatino normanų kalbą. Ši prancūzų kalbos tarmė tapo Anglijos administravimo ir literatūros kalba, vadinama anglonormanų kalba. Iki XIV a. vidurio ji buvo Anglijos aukštuomenės ir prekybos kalba, per ją į anglų kalbą pateko daugybė prancūziškų žodžių.
1539 m. Villers-Cotterêts ediktu Prancūzijos karalius Pranciškus I prancūzų kalbą paskelbė oficialia Prancūzijos valstybės administracijos ir teismų kalba (iki tol buvo vartojama lotynų kalba). Diegiant standartizuotą kanceliarijos kalbą ir išnykus linksniavimui, šis dialektas vadinamas viduriniąja prancūzų kalba (moyen français). Po unifikacijos, standartizacijos ir kalbos švarinimo laikotarpio, XVII ir XVIII amžių prancūzų kalba neretai vadinama klasikine (français classique), tačiau daugelis kalbininkų prancūzų kalbą nuo XVII a. iki dabar paprasčiausiai vadina šiuolaikine prancūzų kalba (français moderne).
1634 m. Kardinolas Rišeljė įkūrė Prancūzų akademiją (Académie française), kuri tapo oficialia įstaiga, besirūpinančia prancūzų kalbos švara ir išlikimu. Ją sudaro iki gyvos galvos skiriami 40 akademikų. Akademija vis dar veikia, jos spaudimu užsienietiški žodžiai keičiami prancūziškais (pvz., vieni iš naujausių pakeitimų – software pakeista į logiciel, o email į courriel; tačiau prancūzišką žodį kompiuteriui pavadinti, ordinateur, sukūrė ne akademija, o kompanijos IBM pasamdytas kalbininkas).
Nuo XVII iki XIX amžiaus, Prancūzija buvo galingiausia kontinentinės Europos valstybė; dėl to ir dėl Švietimo epochos įtakos prancūzų kalba tapo išsilavinusios Europos lingua franca, ypač meno, literatūros ir diplomatijos srityse. Daugelio šalių monarchai, pvz., Prūsijos karalius Frydrichas II arba Rusijos imperatorė Jekaterina II, ja laisvai kalbėjo ir rašė.
Šiuo metu prancūzų kalba patiria vis didesnį anglų kalbos spaudimą (pastaroji XX a. pirmoje pusėje išstūmė prancūzų kalbą, tapdama vyraujančia kalba pasaulyje), ypač tarptautinio verslo, mokslo ir populiariosios kultūros srityse. Prancūzijoje imamasi priemonių, kad reklamose greta užsienietiškų žodžių būtų prancūziškas vertimas, o radijuje ne mažiau 40 % dainų būtų transliuojama prancūzų kalba. Prancūzijos regionuose taip pat stiprėja vietinių kalbų pripažinimo reikalavimai.
Geografinis paplitimas
Valstybės, kuriose prancūzų kalba yra daugumos gimtoji kalba
Valstybės, kuriose ji yra oficiali arba administracinė kalba, bet ne daugumos gimtoji kalba
Valstybės, kuriose ji yra mažumos arba antroji kalba
Valstybės, kuriose yra vietinė frankofonų mažuma
Šalis ir regionus, kurių nacionalinė kalba yra prancūzų arba kur ši kalba yra paplitusi vienija tarptautinė Frankofonijos organizacija.
Valstybinė kalba
Nepriklausomose valstybėse
Prancūzų kalba yra valstybinė 28-ose nepriklausomose valstybėse:
Pagal Prancūzijos Konstituciją, nuo 1792 m. prancūzų kalba yra oficiali Prancūzijos Respublikos kalba. Prancūzų kalbą privaloma vartoti oficialioje valstybės institucijų veikloje, švietimo sistemoje (su nedidelėmis išimtimis) ir teisiniuose sandoriuose; reklamose užsienietiški žodžiai turi būti išversti (plačiau žr. Toubon įstatymas).
Prancūzijoje gyvenančios tautos taip pat vartoja ir kitas kalbas (plačiau žr. Prancūzijos kalbos)
Prancūzų kalba yra viena iš dviejų oficialių Kanados kalbų (greta anglų kalbos). Kanados įstatymai (tarp jų – Kanados teisių ir laisvių chartija) numato, kad vyriausybinių įstaigų paslaugos visoje Kanados teritorijoje turi būti prieinamos tiek anglų, tiek ir prancūzų kalba; Kanados parlamento posėdžiuose užtikrinamas vertimas į abi kalbas; užrašai ant kanadietiškų prekių turi būti abejomis kalbomis. Prancūzų kalba yra gimtoji apie 22 % Kanados gyventojų, dar 18 % yra dvikalbiai.
Nuo 1974 m. prancūzų kalba yra vienintelė oficiali Kvebeko provincijos kalba. 1977 m. Kvebeke priimta Prancūzų kalbos chartija (dar žinoma kaip „Loi 101“), kuria numatytas privalomas prancūzų kalbos vartojimas švietimo sistemoje (išskyrus tą atvejį, kai moksleivis ar jo tėvai didžiąją dalį savo išsilavinimo gavo Kanadoje anglų kalba) – tuo siekiama priversti imigrantų vaikus perimti prancūzų, o ne anglų kalbą. Chartijoje taip pat buvo numatyta, kad reklamoje ir ženkluose, teismuose bei parlamente galima vartoti tik prancūzų kalbą (dėl prieštaravimų konstitucijai 1993 m. šis įstatymas buvo pakeistas – reklamoje ir ženkluose leista vartoti ir kitas kalbas, jei užrašas prancūziškai yra aiškiai dominuojantis).
Prancūzų kalba taip pat yra oficiali Naujojo Bransviko provincijoje. Ontarijo, Naujosios Škotijos ir Manitobos provincija neturi oficialios kalbos statuso, tačiau provincijų vyriausybės suteikia visas paslaugas prancūzų kalba tose bendruomenėse, kuriose gyvena daug frankofonų. Ontarijo provincijos vyriausybė Kanados sostinę Otavą oficialiai pripažįsta dvikalbiu miestu.
Teisinė padėtis kitose šalyse
Dvikalbis ženklas Briuselyje
Prancūzų kalba yra viena iš oficialių Šveicarijos kalbų. Ja kalbama vakarinėje šalies dalyje (Ženevos, Vo, Niošatelio ir Juros kantonai, dalis Berno, Valė ir Fribūro kantonų). Frankofonai sudaro ~20 % Šveicarijos gyventojų (maždaug 1,55 mln. žm.).
Prancūzų kalba yra viena iš oficialių Belgijos kalbų. Ja kalbama pietinėje šalies dalyje (Valonijoje) ir sostinėje Briuselyje).
Greta italų kalbos, prancūzų kalba yra oficiali kalba ItalijosAostos slėnio provincijoje. Ji yra oficiali Monako kunigaikštystės kalba. Prancūzų kalba kaip oficiali arba administracinė kalba vartojama keliolikoje centrinės ir vakarų Afrikos šalių.
Dabartinė prancūzų kalba turi Il-de-Franso, Puatjė, Normandijos, Pikardijos, Valonijos, Lotaringijos, Burgundijos tarmes ir pietryčių (frankų provansalų) tarmių grupę.
Egzistuoja keliolika geografinių prancūzų kalbos variantų, iš kurių svarbiausi:
Prancūzų kalbos tarimas vadovaujasi aiškiomis taisyklėmis, tačiau rašyba remiasi istoriniu (o ne fonetiniu) principu. Tarimo taisyklės kinta priklausomai nuo tarmės, tačiau literatūrinės kalbos tarties principai yra tokie:
jungimas (liaison: žodžio gale esantis priebalsis, paprastai s, x, z, t, d, n ir m, dažniausiai netariamas (tačiau žodžio pabaigoje esantys 'c', 'r', 'f', ir 'l' paprastai yra tariami). Kai kitas žodis prasideda balsiu, netariamas priebalsis yra tariamas, kad sudarytų jungtį tarp dviejų žodžių. Kai kuriais atvejais jungimas yra privalomas, pvz., s žodžių junginiuose les amants ar vous avez; kai kurie yra neprivalomi arba kinta priklausomai nuo tarmės ar registro, pvz., pirmoji s junginiuose deux cents euros ar euros irlandais; kai kuriais atvejais jungtis nedaroma, pvz., s junginyje beaucoup d'hommes aiment. Jei žodžio gale esantis priebalsis sudvigubinamas ir prirašoma netariama raidė e (pvz., Parisien → Parisienne), tas priebalsis visada aiškiai ištariamas.
balsių iškritimas (elision): kai po vienskiemenio žodžio (pvz., je arba que) eina žodis, prasidedantis balsiu, tas žodis netenka savo galinio balsio, kuris pakeičiamas apostrofu ('). Pvz., vietoje je ai rašoma ir tariama j'ai.
nosiniai balsiai – po balsių einantys „n“ ir „m“ netariami, o padaro prieš juos einantį balsį nosiniu. Ši taisyklė negalioja, kai n arba m sudvigubinami arba iškart po jų eina kitas balsis.
digrafai: balsiams ir dvibalsiams žymėti rašte naudojamos dviejų ir daugiau raidžių kombinacijos.
geminacija (sudvigubintos raidės): šiuolaikinėje prancūzų kalboje dvigubai rašomi priebalsiai tariami kaip vienas (nors iki pat 8 d-mečio kine ar televizijoje buvo galima išgirsti ilginimą). Pvz., illusion tariama [ilyzjő], o ne [illyzjõ]. Tačiau geminacija galima sakinyje, tarp dviejų žodžių.
Kirtis pastovus – visada paskutiniame skiemenyje.
rašyboje kirčio ženklai gali rodyti garso tarimą, skirti vienodai tariamus žodžius arba tiesiog rodyti žodžio etimologiją.
Didžioji dalis prancūziškų žodžių yra kilusi iš šnekamosios, arba kitaip – liaudinės lotynų kalbos, arba kilę iš lotyniškų ar graikiškų žodžių šaknų.
Iš lotynų kalbos kilusius prancūzų kalbos žodžius yra sunkiau atpažinti nei, pvz., itališkuosius, nes prancūzų kalba išsivystė iš liaudinės kalbos, o nekirčiuoti paskutinieji skiemenys daugeliu atvejų nukrito arba perėjo į kitą žodį.
Manoma, kad iš įprastiniame žodyne, tokiame kaip Petit Larousse arba Micro-Robert Plus (35,000 žodžių), esančių žodžių, 12 % (4200) yra skoliniai iš kitų kalbų. Apie 25 % (1054) iš šių skolinių yra atėję iš anglų kalbos (dauguma jų palyginti neseniai). Maždaug 707 žodžiai yra pasiskolinti iš italų kalbos, 550 iš senųjų germanų kalbų, 481 iš senųjų galo-romanų kalbų, 215 iš arabų kalbos, 164 iš vokiečių kalbos, 160 iš keltų kalbų, 159 iš ispanų kalbos, 153 iš olandų kalbos, 112 iš persų kalbos ir sanskrito, 101 iš indėnų kalbų, 89 iš kitų Azijos kalbų, 56 iš Afrikos kalbų, 55 iš slavų ir baltų kalbų, 144 iš kitų kalbų.[4]
Kalbai būdinga iš dalies dvidešimtinė skaičiavimo sistema, t. y., dvidešimt yra naudojamas kaip pagrindas skaitmenims nuo 70 iki 99 sudaryti. Pavyzdžiui, 80 prancūzų kalba yra quatre-vingts, kas reiškia keturiskart po dvidešimt. Tokiam skaičiavimui įtakos turėjo pakrantėję gyvenusios keltų (bretonų) gentys ir vikingai.
Prancūzų kalbos vartojimas Lietuvoje paplito tarp aukštuomenės XIX a. Tarpukario Lietuvoje prancūzų kalbą neretai mokėjo Lietuvos inteligentijos nariai, o nuo 1936 m. ji tapo pagrindinė dėstoma užsienio kalba Lietuvos mokyklose.[5] Dar tarybiniais laikais prancūzų kalba užleido pozicijas anglų ir vokiečių kalboms. 2004/2005 mokslo metais Lietuvoje prancūzų kaip pirmosios užsienio kalbos mokėsi 10610 moksleivių 212 mokyklų, kaip antrosios kalbos – 7817 moksleivių 230 mokyklų.
Lietuvoje veikia šios organizacijos, prisidedančios prie prancūzų kalbos skleidimo Lietuvoje:
Prancūzų kultūros centras prie Prancūzijos ambasados Vilniuje
Lietuvos – Prancūzijos asociacija
Lietuvos – Prancūzijos prekybos rūmai, Frankofonijos verslo forumas
Prancūzų kalbos mokytojų ir dėstytojų asociacija
Frankofonų studentų klubas „CLEF“ (Cercle Lituanien des Étudiants Francophones)
„Union presse francophone“ Lietuvos skyrius
Frankofoniškųjų šalių studijų centras Mykolo Riomerio universitete
