Derino materializmą su idealizmu, aiškinosi tautos esmės ir savimonės klausimus, nacijos formavimosi principus. Kalbą laikė svarbiausiu tautos požymiu. Buvo vienas pirmųjų Lietuvos profesionalių filosofų.
Biografija
1905–1912 m. Maskvos universitete studijavo filosofiją ir psichologiją. 1905 m. įstojo į Maskvos universiteto Fizikos-matematikos fakultetą. Po dvejų metų perėjo į Istorijos-filosofijos fakultetą, ten pajuto tikrąjį savo pašaukimą. Be filosofijos dalykų, domėjosi kalbomis, politine ekonomija. Kruopščiai rengė diplominį darbą „V.Vunto mokslo apie sielos substancijos sąvoką kritika“, kuriame siūlė derinti materializmą ir idealizmą laikantis psichofizinio principo. Ramūnas Bytautas buvo paliktas Maskvos universiteto Filosofijos katedroje rengtis profesūrai, kartu dirbo mokytoju Maskvos gimnazijoje. Nuo 1906 m. dalyvavo Maskvos lietuvių studentų draugijos, nuo 1907 m. Lietuvių mokslo ir Dailės draugijų veikloje; visi pažangių žemaičių bajorų Bytautų šeimos nariai buvo "Čiurlionio kuopos" prie Lietuvių dailės draugijos veiklos pradininkai, ženkliai parėmė savo lėšomis M. K.Čiurlionio paveikslų išpirkimo sumanymą nuo pat pat kuopos veikimo pradžios 1913 m.; su savo bičiuliu Stasiu Šilingu ir kitais pažangios lietuvių jaunuomenės atstovais jau 1910 m. buvo įkūręs žurnalą „Aušrinė“. Jame spausdino svarbiausius savo straipsnius. R. Bytautas rašė tai, kas rūpėjo to meto visuomenei, apie valstybingumo siekius, jų įgyvendinimo godas lietuvių tautoje, tautiškumo gaivinimo sąlygas ir galimybes.
1912–1913 m. Maskvos gimnazijose dėstė psichologiją, logiką, lotynų ir rusų kalbas. Buvo paliktas prie Filosofijos katedros rengtis doktoratui.
1912–1913 m. mokytojaudamas Maskvoje daug kur sekė kaime dirbančiu Jauniumi. Bendravo su J. Jablonskiu, dalyvavo jo vadovaujamoje terminologijos komisijoje. Paskatino domėtis terminologija studijų draugą S. Šalkauskį. Parašė ir daugiau straipsnių lietuvių kalbos klausimais. Formavo jo pasaulėžiūrinę kryptį, iškeldamas tris pagrindinius jaunosios lietuvių inteligentijos veiklos principus – demokratizmą, tautiškumą ir individualizmą.
Lietuvių mokslo draugijos narys, vienas žurnalo „Aušrinė“ įkūrėjų ir aktyviausių bendradarbių, dar bendradarbiavo katalikų žurnale „Draugija“. Kurį laiką priklausė Rusijos socialdemokratų darbininkų partijai. Periodikoje (Draugijoje, Aušrinėje) paskelbtuose str. (Šis tas iš lietuvių kalbos filosofijos, Tauta ir tautiškoji sąmonė ir kt.) sprendė nacionalinės savimonės ir tautinės kultūros filosofinius klausimus. Susirgęs džiova gydėsi Druskininkuose, Italijoje, Šveicarijoje. Mirė 1915 m. birželio 22 d. Leizine (Šveicarija). Mirė nesulaukęs dvidešimt devynerių metų.
Mokslinė veikla
Daugiausia rašė kalbos ir filosofinėmis temomis (str. „Šis tas iš lietuvių kalbos filosofijos“) Tai – bene pirmasis tokio pobūdžio darbas lietuvių kalba. Šiame ir kituose straipsniuose kalbos klausimais R. Bytautas teigė, kad kalbos raida sutampanti su kultūros istorija, atspindinti tautos santykį su pasauliu ir mąstymo būdą. Tačiau pagrindinį dėmesį R. Bytautas skyrė filosofinės kultūros ugdymui, daug polemizavo. Įdomų straipsnį R. Bytautas paskelbė apie 1908 m. gegužės mėn. Kaune vykusią Dailės parodą. Straipsnyje R. Bytautas įrodinėjo, kad simbolizmo negalima supaprastinti: juk simbolizmas taip pasireiškiantis tikrove, tik apibendrintai poetiniais vaizdais. Prie tos pačios simbolizmo grupės filosofas priskiria ir M. K. Čiurlionio paveikslus. Apibūdina juos kaip gražius kūrinius, ir norint suprasti jų tikrovės iškreiptumą reikia surasti savyje poetiškumo jausmą. R.Bytautas savo nuomonę grindė tuo, jog tikrovės iškreipimas reikalingas didesniam įspūdžiui pasiekti.. „Lietuvių raštkalbės reikalais“ 1908 m., „Tauta ir tautiškoji sąmonė“ 1912 m., 1913 m.).
1908 m. žurnale „Draugija“ (Nr. 4) paskelbė didelį straipsnį „Šis tas iš lietuvių kalbos filosofijos“, kuriame nagrinėjo bendrinės kalbos formavimosi problemas. Domėjosi terminologija, svetimžodžiams siūlė taikyti lietuvių kalbos rašybą, fonetiką, pridėti lietuviškas galūnes. („Aušrinė“ 8–9, 1911; 15–18, 1912). 1912 m. „Aušrinėje“ išspausdintas jo straipsnis „Kaip tarti ir rašyti svetimžodžius“.
P. Dovydaitis 1910 m. žurnale „Aušrinė“ rašė, kad tikėjimas esąs būtinas žmogui, o etika turinti būti grindžiama idealizmu, nes materializmas esąs nemoralių žmonių pasaulėžiūra. R.Bytautas neigė tokius kaltinimus ir pirmiausia korektiškai reikalavo, kad oponentas teisingai dėstytų savo mintis. Atsakydamas dėstė materializmo principus, nors ir pats ne su visais sutiko, tačiau filosofo nuomone, viena yra priimti ar atmesti vienokią ar kitokią teoriją ir kita – ją iškraipyti. Jis teigia, kad pagrindiniai materializmo teiginiai yra šiuolaikinio mokslo „pamatiniai elementai“, ir tai, yra materializmo istorinė reikšmė. Kartu R. Bytautas parodė materializmo ir pozityvizmo skirtumus.
Savo mintis R. Bytautas dėstė ramiai, neužgauliojo, mokė naujai diskutuoti. Jo minčių dėstymas vertė ir kitus mąstyti bei kruopščiai rengtis diskusijoms.
Jo filosofinėms pažiūroms turėjo įtakos rusų ir vokiečių filosofai idealistai, dualizmas. Derino materializmą ir idealizmą. Materializmas, pasak jo, aiškina medžiagiškų reiškinių pasaulį ir yra metodologinis gamtos mokslų pagrindas, bet to nepakanka suvokti būties esmei, sąmonės reiškiniams, dvasinei žmogaus veiklai. Savaiminei Visatos raidai paaiškinti neužtenka materializmo, jį reikia papildyti teleologija, materializmą pakeičiant panteizmu. Manė, kad pasaulio esmė geriausiai pažįstama remiantis vidiniu patyrimu. Dorovę traktavo kaip socialinį reiškinį, kuris reguliuoja individo ir visuomenės santykius, turi savo imanentinius dėsnius, kildino ją iš žmogui įgimto siekio sveikai gyventi. Tautą traktavo kaip socialinės, raidos, ekonominių santykių ir istorinių aplinkybių darinį, t. p. kaip vieną sąlygų, reikalingų žmogaus dvasiniam tobulėjimui ir saviraiškai. Klasinę visuomenės struktūrą lemia ekonominiai santykiai, bet, anot jo, socialinių sluoksnių antagonizmą gali panaikinti įgimtas žmogiškumas.[1] Kultūros, tautos pagrindu laikė kalbą, per kurią adekvačiausiai realizuojama nacionalinė savimonė. Savo darbų idėjomis skatinamai veikė modernistines tendencijas lietuvių literatūroje.
R. Bytauto įsitikinimu, filosofinis išsilavinimas būtinas kiekvienam žmogui. Tai „Aušrinės“ redakcija sumanė nuolatinę skiltį „Lavinimosi reikalui“, kurioje būtų pateikiamos humanitarinių mokslų žinios, R. Bytautas parašė straipsnį „Filosofija“. Jis aiškino įvairias filosofijos sąvokas, parodė filosofijos reikalingumą, kėlė filosofijos ir pasaulėžiūros skirtumą, jos santykį su kitais mokslais.‘Filosofija- anot R.Bytauto, - visumos pažinimas. Tai mokslas, kurio tyrinėjimo objektas yra ištisa visuma. Kiti mokslai tyrinėja tik pavienes tikrumos dalis, tik ribotas apsireiškimų dalis, o filosofija kelia uždavinį - ištirti viską. Šitą tikslą filosofija gali pasiekti tik visų mokslų padedama. Pavieniai mokslai teikia filosofijai žinių apie įvairias visuomenės dalis, o filosofija jungia jas į vientisą pasaulio paveikslą.
Straipsnio tikslas - sužadinti skaitytojo norą savarankiškai studijuoti filosofiją.
Šias mintis R.Bytautas plėtojo ir diskusijoje dėl lietuviškos enciklopedijos leidimo. Pasakojo jog mūsų kultūrai gresia du pavojai:geriausių kūrybinių jėgų nutekėjimas į kitas šalis ir užsisklendimas. Labiausiai apleistos mūsų kultūros sritys, teigė R.Bytautas, yra filosofija ir sociologija, todėl jas reikia plėtoti. Kalbėjo apie tai, kad tik tai turi būti aukštesnė populiarizacija, kurios tikslas - ne mokytis a, b, c savamokslių, nemokančių kitų kalbų, bet duoti šviesuomenei dvasinio peno gimtąja kalba, suteikti mokslininkams progą pasireikšti lietuvybės dirvoje.
Tautos dvasinės kultūros bruožus, dabartinės kultūros sąveiką su praeitimi R.Bytautas išdėstė straipsnyje „Tauta ir tautiška sąmonė“. Jis teigė, kad bajorai nutauto dėl savo klasinio egoizmo.“ R.Bytautas pastebėjo jog aristokratai save laikė pranašesniais, negu kitus tos pačios tautos atstovus. Kalbėdavo apie tai, kad aristokratų socialinė padėtis baudžiavos laikais suteikdavo jiems visišką poelgių laisvę ir progą, be kliūčių tenkinti savo geidulius t. y. visaip koneveikti savo pavaldinius. Prasidėjus tautiniam sąjūdžiui, despotų psichologija negalėjo tuoj išnykti, nes šeimos tradicija neleidusi apleisti tėvų kultūros. Neleidusi to ir klasinė puikybė (pasididžiavimas), nes aristokratai savo kultūrą ir kalbą laikė socialinės aukštesnybės simboliu. Pereiti į kitą socialinį sluoksnį, suprasti jo pozicijas reikėjo didvyriškumo, o jo daugeliui trūko.
Straipsnį „Tauta ir tautiška sąmonė“ R. Bytautas išspausdino 1913 metų pirmame „Aušrinės“ numeryje. Tai buvo vienas iš paskutiniųjų filosofo straipsnių. Netrukus jis susirgo kaulų tuberkulioze. Liga sparčiai progresavo. Tais pačiais metais filosofas išvyko gydytis į Druskininkus, iš ten į Italiją ir Šveicariją. Lezenas- paskutinė jo gydykla. 1914 m. liepos 8 d. jį aplankęs istorikas Ignas Jonynas būsimajam filosofui Stasiui Šalkauskiui rašė apie blogą R. Bytauto sveikatą, bet pagerėjusią nuotaiką ir vylėsi, kad už kelerių metų filosofas pasveiks, tačiau R. Bytautas neišgyveno nė metų: 1915 m. birželio 22 d. mirė.
↑Ramūnas Bytautas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 249 psl.
2. www. lka. lt/EasyAdmin/sys/files/Vertybines_orientacijos. pdf
