Red Hot Chili Peppers
Red Hot Chili Peppers 2022 m. koncerto metu. Iš kairės į dešinę: Flea, Anthony Kiedis, Chad Smith, John Frusciante
Biografija
Kilmė	Los Andželas, Kalifornija, JAV
Žanrai	Alternatyvusis rokas, fank rokas, fank metalas
Aktyvumo metai	1983–dabar
Įrašų kompanija	Capitol, EMI, Warner Records
Svetainė	www.redhotchilipeppers.com
Nariai
Anthony Kiedis Flea John Frusciante Chad Smith
Buvę nariai
Hillel Slovak Jack Irons Cliff Martinez Jack Sherman D. H. Peligro DeWayne „Blackbyrd“ McKnight Jesse Tobias Arik Marshall Dave Navarro Josh Klinghoffer

Šis straipsnis apie roko grupę. Apie šios grupės pirmąjį albumą tuo pačiu pavadinimu skaitykite straipsnyje The Red Hot Chili Peppers (albumas).

„Red Hot Chili Peppers“ – amerikiečių roko grupė. Jų grojamoje muzikoje susilieja fanko, pankroko, metalo ir hip-hopo srovės, todėl jie yra laikomi vienu iš pagrindinių fank roko atstovų XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Vėliau „Red Hot Chili Peppers“ dar labiau paįvairino savo stilių, įtraukdami ska, džiazo, bliuzo ir psichodelikos motyvų. Grupė 1983 metais buvo įkurta vokalisto Anthony Kiedis’o, bosisto Michael Balzar’io (labiau žinomo „Flea“ pseudonimu), gitaristo Hillel Slovak’o ir būgnininko Jack Irons’o.

Grupė yra gerai žinoma dėl problemų su narkotikų vartojimu ir daugkartinių sudėties pasikeitimų. Dabartiniai grupės nariai yra vokalistas Anthony Kiedis, bosistas Flea, gitaristas John Frusciante bei būgnininkas Chad Smith. Praeityje be Slovak’o ir Irons’o grupėje grojo Jack Sherman, Cliff Martinez, DeWayne „Blackbird“ McKnight, D. H. Peligro, Arik Marshall, Jesse Tobias, Dave Navarro ir Josh Klinghoffer. „Red Hot Chili Peppers“ yra išleidę vienuolika studijinių albumų. Be to, grupė yra laimėjusi šešis Grammy apdovanojimus, taip pat pardavusi virš 80 milijonų įrašų visame pasaulyje. 2012 metais jie buvo įtraukti į Rokenrolo šlovės muziejų.

Pirmiausiai pasirašę kontraktą su EMI 1983 m., jie perėjo į „Warner Bros. Records“ 1991-aisiais ir nuo to laiko tebedirba su šia kompanija. Albumus yra prodiusavę Andy Gill (debiutinis albumas „The Red Hot Chili Peppers“), George Clinton („Freaky Styley“) bei Michael Beinhorn („The Uplift Mofo Party Plan“ ir „Mother's Milk“). Rick Rubin prodiusavo „Blood Sugar Sex Magik“ ir sekančius šešis studijinius grupės albumus.

Vienuoliktasis grupės albumas „The Getaway“, įrašytas kartu su nauju prodiuseriu Danger Mouse, buvo išleistas 2016 m. birželio 16 d. 2019 m. gruodį, grupė paskelbė jog gitaristas Klinghoffer palieka grupę ir į jo vietą grįžta Frusciante, su kurio 2022 m. išleido dar du albumus - „Unlimited Love“ ir „Return of the Dream Canteen“.

„Red Hot Chili Peppers“ susikūrė kaip grupė vienam pasirodymui 1983 m. ir tuo metu vadinosi „Tony Flow and the Miraculously Majestic Masters of Mayhem“. Pirmieji grupės nariai – Anthony Kiedis, Michael Balzary (Flea), Jack Irons ir Hillel Slovak mokėsi toje pačioje Los Andželo „Fairfax’o“ mokykloje.^[1] Pirmasis grupės koncertas įvyko „Rhythm Lounge“ klube, apšildant „Gary and Neighbor’s Voices.“ Koncertą stebėjo apie 30 žiūrovų.^[2] Grupė, įkvėpti tokių grupių kaip „The Contortions“ ir „Defunkt“, pirmąsias dainas parašė būtent šiam pasirodymui. Pati pirmoji grupės sukurta daina – „Out in L.A.“.^[2] Nors tuo metu Slovak ir Irons grojo kitoje grupėje, „What Is This?“, grupės pasirodymas paliko labai gerą įspūdį žiūrovams ir jie buvo pakviesti sugrįžti dar kartą pasirodyti sekančią savaitę.^[2] Susidūrę su netikėta sėkme, grupė nusprendė persivadinti į „Red Hot Chili Peppers“ ir sugrojo keletą papildomų koncertų įvairiuose Los Andželo klubuose bei koncertų salėse. Šešios dainos, įrašytos šių koncertų metu, buvo išleistos grupės pirmojoje demo kasetėje.^[2]

1983 m. lapkritį, grupės vadybininkas Lindy Goetz’as grupei iškovojo septynių albumų kontraktą su „EMI America“ ir „Enigma Records“ įrašų kompanijomis. Vos prieš dvi savaites, „What Is This?“ taip pat pasirašė kontraktą su „MCA Records“. Slovak ir Irons vis dar „Red Hot Chili Peppers“ laikė antraplaniu projektu, todėl 1983 m. gruodį jie paliko grupę ir nusprendė visą laiką skirti „What Is This?“. Cliff Martinez, Flea draugas bei pankroko grupės „The Weirdos“ narys, tapo naujuoju grupės būgnininku, o tuo metu nežinomas gitaristas Jack Sherman tapo naujuoju gitaristu.

Pirmasis grupės albumas, „The Red Hot Chili Peppers“, buvo išleistas 1984 m. rugpjūtį. Nors albumas nesulaukė itin gerų pardavimų, dažnas dainų grojimas per studentų radiją bei MTV padėjo grupei susiburti gerbėjų būrį.^[3]. Grupės „Gang of Four“ gitaristas Andy Gill, prodiusavęs šį albumą, siekė, jog dainos albume būtų labiau priimtinos radijui, tačiau grupė su tuo nesutiko, todėl labai pašlijo muzikantų santykiai su prodiuseriu. Grupė nebuvo patenkinta galutiniu rezultatu ir teigė, jog albumas skamba per daug „išpoliruotai“.^[2] Išleidus šį įrašą, grupė pradėjo labai intensyvų koncertinį turą, kurio metu jie sugrojo šešiasdešimt koncertų per šešiasdešimt keturias dienas. Turo metu prasidėjo nesutarimai tarp Kiedis ir Sherman, todėl turui pasibaigus, 1984. m spalį Sherman’as buvo atleistas. Hillel Slovak, palikęs grupę „What Is This?“, sugrįžo į „Red Hot Chili Peppers“ 1985 m. pradžioje.^[2]

„Parliament-Funkadelic“ muzikinio kolektyvo lyderis George Clinton užsiėmė grupės antrojo albumo „Freaky Styley“ prodiusavimu. Albumas kur kas labiau priminė tradicinį fanko skambesį, sujungtą kartu su pankroko elementais. Dažnas grupės narių heroino vartojimas įrašinėjant albumą turėjo didelę įtaką dainų žodžiams bei muzikinei krypčiai.^[2] Grupė su Clinton sutarė daug geriau, nei su ankstesniojo albumo prodiuseriu Gill, tačiau „Freaky Styley,“ išleistas 1985 m. rugpjūčio 16 d., nesulaukė didelių pardavimų ir nepateko į jokius albumų reitingus. Albumo reklaminis turas taip pat nebuvo itin populiarus.^[2] Nepaisant to, grupė buvo labai patenkinta albumu, o Kiedis net teigė, jog albumas perkopė visus jų lūkesčius.^[2] Grupė 1986 m. nusifilmavo filmuose „Thrashin'“ bei „Tough Guys“.

1986 m. pavasarį, grupė pradėjo kurti trečiąjį albumą. „EMI America“ grupei demo įrašo įrašymui suteikė 5000 dolerių biudžetą, ir grupė šiam įrašui prodiusuoti pasirinko Keith Levene iš grupės „Public Image Ltd“, kadangi jis turėjo tokį patį požiūrį į narkotikus, kaip ir grupės nariai.^[2] Levene ir Slovak nusprendė atsidėti 2000 dolerių iš biudžeto atskirai tik heroinui ir kokainui, kas įsiutino kitus grupės narius. Martinez nebenorėjo groti grupėje, tačiau pats savo noru iš jos neišėjo, todėl Kiedis ir Flea jį atleido.^[2] Grupei visiškai to nesitikint, į ją 1986 m. balandį sugrįžo pirmasis grupės būgnininkas Jack Irons, ir grupę pirmąkart nuo 1983 m. sudarė jos pradinė sudėtis. Ankstesniojo albumo „Freaky Styley“ bei jo turo metu, Kiedis ir Slovak kovojo su stipiriomis priklausomybėmis nuo heroino. Anot Kiedis, jis savyje nebeturėjo jokio troškimo sukurti nieko naujo, taip pat dažnai į repeticijas ateidavo beveik miegantis.^[2]

Prodiusuoti savo trečiąjį albumą, grupė bandė pasikviesti prodiuserį Rick Rubin, tačiau jis atsisakė dėl vis didėjančių grupės narių problemų su narkotikais. Michael Beinhorn, iš grupės „Material“, buvo nusamdytas prodiusuoti šį įrašą, nors ir buvo grupės paskutinis pasirinkimas.^[4] Pirmieji grupės bandymai įrašyti albumą buvo sustabdyti dėl Kiedis didėjančios narkotikų priklausomybės, kuri buvo tokia didelė, jog grupė net buvo laikinai jį išmetusi grupės.^[5] Grupei laimėjus leidinio „LA Weekly“ „metų grupės“ apdovanojimą, Kiedis nusprendė mesti narkotikus ir tęsti muzikos kūrimą. Atlikėjas paskambino savo motinai, gyvenančiai Mičigane prašydamas pagalbos ir ji jį nusiuntė į reabilitacijos centrą.^[2] Mėnesį prabuvus Mičigane, Kiedis paskambino Flea ir pranešė, jog visiškai metė narkotikus. Pokalbio metu, Flea jam pranešė, jog jie nusamdė grupei naują vokalistą, tačiau, anot Kiedis, iš Flea balso galėjo suprasti, jog grupė naujoku nebuvo patenkinta.^[2] Praėjus keletui dienų, Kiedis sulaukė skambučio iš Flea, kuris pasiūlė jam pabandyti sugrįžti į grupę. Kiedis sutiko ir, jausdamas naują entuziazmo bangą dėl narkotikų atsisakymo, parašė dainos „Fight Like a Brave“ žodžius skrydžio namo metu.^[2]

Kiedis sugrįžus, jis su Michael Beinhorn nusprendė, jog albumą įrašys per dešimt dienų ir dainas jam sukurs įrašymo metu.^[2] Dainos gimė labai greitai ir priminė „Freaky Styley“ albumo dainas savo fanko ritmu, tačiau su dar aštresniais pankroko elementais. Tačiau albumo įrašymas buvo ganėtinai sunkus, kadangi Kiedis dažnai dingdavo, ieškodamas narkotikų – po penkiasdešimties nevartojimo dienų, jis nusprendė vėl pradėti vartoti, norėdamas atšvesti savo naujas dainas.^[4] Grupei daug įkvėpimo suteikė būgnininko Jack Irons sugrįžimas. Slovak padėdavo Kiedis įrašyti vokalus, o tarp dainų visiems sakydavo, jog albumas bus pats gražiausias jų sukurtas dalykas.^[2]

1987 m. rugsėjį buvo išleistas grupės trečiasis albumas „The Uplift Mofo Party Plan“, tapęs pirmuoju grupės įrašu, pasiekusiu bet kokį albumų reitingą. Nors pasiekė vos 148–ąją vietą „Billboard 200“ reitinge, tai buvo daug didesnis pasiekimas nei du ankstesnieji grupės albumai. Tuo metu, Kiedis ir Slovak buvo išsivystę didžiules priklausomybes narkotikams, dažnai dėl narkotikų paliktavo grupę, vienas kitą, bei savo antrąsias puses keletui dienų iš eilės.^[2] 1988 m. birželio 25 d., neilgai trukus po albumo turo pabaigos, Slovak buvo rastas negyvas nuo heroino perdozavimo savo namuose. Kiedis, išgirdęs šias naujienas, pabėgo iš miesto ir net nedalyvavo Slovak laidotuvėse, teigdamas jog viskas atrodė netikra, lyg sapnas.^[2] Kiedis grįžus į Los Andželą, jis, Flea, Irons bei grupės vadybininkas Lindy Goetz susitiko aptarti grupės ateities. Irons nusprendė palikti grupę, teigamas, jog nenori būti grupės, kurioje miršta jo draugai, dalimi. Palikęs grupę, būgnininkas keletą metų kovojo su depresija, o vėliau tapo grupės „Pearl Jam“ būgnininku. Praradus du grupės narius, Flea ir Kiedis svarstė nutraukti grupės veiklą, tačiau nusprendė tęsti veiklą, taip tęsiant tai, ką Slovak padėjo sukurti.^[2]

Praradus du grupės narius, Flea ir Kiedis pradėjo ieškoti naujų muzikantų užpildyti spragas. Neilgai trukus, Slovak pakeitė „DeWayne „Blackbyrd“ McKnight“, buvęs „Parliament-Funkadelic“ narys, kuris vienu metu jau buvo pakeitęs Slovak, kai jis trumpam buvo išmestas iš grupės. D. H. Peligro iš grupės „Dead Kennedys“ pakeitė Irons ir tapo naujuoju grupės būgnininku. Kiedis ir Flea daug metų buvo geri Peligro draugai ir net kartu buvo sukūrę grupę „Three Little Butt Hairs“. Norėdamas užtikrinti, jog grupės laukia nauja pradžia, Kiedis užsirašė gydymui narkotikų priklausomybės centre. Praėjus dviem gydymo savaitėms, Kiedis gydytojas jį nuvedė aplankyti Slovak kapo. Kiedis labai to nenorėjo, tačiau gydytojas liepė jam pasikalbėti su Slovak. Praėjus vos keletui minučių, Kiedis pradėjo kalbėti ir negalėjo nustoti verkti.^[2] Po trisdešimties gydymo dienų, Kiedis paliko centrą ir sugrįžo į grupę. Po trijų koncertinio turo dienų, McKnight buvo išmestas iš grupės dėl nesutampančio požiūrio.^[4] McKnight su grupe įrašė vos vieną dainą – „Blues For Meister“. McKnight buvo labai nepatenkintas dėl atleidimo ir net grasino sudeginti Kiedis namus.^[4]

Neilgai trukus nuo McKnight atleidimo, Peligro supažindimo Kiedis ir Flea su jaunu gitaristu John Frusciante, kuris buvo didelis grupės gerbėjas. Kiedis muzikantą buvo sutikęs jau anksčiau, po vieno iš jų koncertų ir iškart priėmė jį į grupę. Pirmasis grupės koncertas su Frusciante įvyko 1988 m. rugsėjį. Naujoji grupės sudėtis iškart pradėjo kurti dainas naujam albumui, taip pat pradėjo trumpą koncertinį turą, kurio metu Peligro buvo išmestas iš grupės dėl problemų su narkotikais ir alkoholiu. Kaip ir McKnight, Peligro nebuvo patenkintas naujienomis. Anot Kiedis ir Flea, šis pasirinkimas buvo itin sunkus, nors vėliau Kiedis labai padėjo Peligro atsikratyti priklausomybių.

Grupė vėl buvo be būgnininko, todėl pradėjo aktyviai jo ieškoti. Denise Zoom, grupės narių draugė, pasiūlė jiems pakviesti savo jėgas išmėginti Chad Smith. Augaloto sudėjimo ilgaplaukis būgnininkas buvo kitoks nei kiti grupės nariai, tiek savo išvaizda, tiek pomėgiais – Kiedis, Flea ir Frusciante buvo labai įkvėpti pankroko, o Smith – sunkiojo metalo. Tačiau jis sužavėjo grupę ir buvo pakviestas prie jų prisijungti, tačiau su viena salyga: jis privalėjo nusikirpti plaukus. Smith nesutiko, tačiau Kiedis nenorėjo ginčytis su už jį didesniu būgnininku.^[4] Chad Smith oficialiai grupės būgnininku tapo 1988 m. gruodį.

Palyginus su ankstesniojo albumo kūrimo laikotarpiu, naujasis albumo kūrimas praėjo labai lengvai. Didžioji albumo dalis buvo įrašyta 1989 m. kovą ir balandį. Nors ankstesnieji albumai taip turėjo sunkius įrašymo procesus, šio albumo įrašymas grupei buvo itin nesmagus, kadangi prodiuseris Beinhorn labai siekė ir skatino grupę sukurti hitą.^[4] Tą patį mėnesį, „Red Hot Chili Peppers“ pradėjo trumpą koncertinį turą, kuris buvo skirtas pristatyti naująją grupės sudėtį.

Ketvirtasis grupės albumas „Mother's Milk“ buvo išleistas 1989 m. rugpjūčio 16 d. ir pasiekė 52–ąją vietą „Billboard 200“ reitingo vietoje. Albumas nepateko į jokius reitingus Jungtinėje Karalystėje bei kitose Europos šalyse, tačiau pasiekė 33-ąją Australijoje. Singlas „Knock Me Down“ pasiekė šeštąją vietą JAV „Billboard“ moderniojo roko dainų reitinge, o „Higher Ground“ – vienuoliktąją, taip pat ganėtinai aukštas vietas kituose reitinguose visame pasaulyje. 1990 m. kovą JAV albumas tapo auksiniu (šiuo metu tapęs platininiu) ir tapo pirmuoju grupės albumu, kurio buvo parduota per 500 000 kopijų.^[6]

1990 m., po „Mother’s Milk“ pasisekimo, grupė nusprendė pakeisti įrašų kompaniją ir pasirinko „Warner Bros. Records“, taip pas nusisamdydami prodiuserį Rick Rubin prodiusuoti naująjį jų albumą. Rubin, kuris atmetė grupės pasiūlymą tapti jų prodiuseriu 1987 m. dėl grupės narių problemų su narkotikais, šįkart nusprendė, jog grupė šiuo metu yra daug geresnės būklės. Naujos dainos gimė labai lengvai, o Kiedis net sakė, jog kasdien buvo naujos muzikos, kuriai reikėjo sukurti žodžius.^[2]

Grupė praleido šešis mėnesius kurdama naujas dainas bei jas įrašinėdama. Tačiau Rubin nenorėjo nieko įrašyti paprastoje studijoje ir tikėjo, jog įrašymas netradicinėje vietoje padės grupei pasiekti jų kūrybines aukštumas. Jis pasiūlė albumą įrašyti „The Mansion“ studijoje, įkurtoje name, kuriame kadaise gyveno iliuzionistas Harry Houdini. Grupė sutiko su pasiūlymu, taip pat nutarė nepalikti studijos, kol albumas nebus įrašytas. Anot Kiedis, Chad Smith su tuo nesutiko, teigdamas, jog name vaidenasi, ir kasdien į studiją atvykdavo motociklu.^[2] Tačiau pats Smith tai neigė, teigdamas, jog tiesiog norėjo daugiau laiko praleisti su savo žmona.^[7] Frusciante nesutiko su Smith ir teigė, jog name tikrai vaidenasi, tačiau vaiduokliai esą „labai draugiški.“^[4] Albumo įrašymo darbai buvo nufilmuoti Flea svainio, ir filmuota medžiaga buvo išleista dokumentiniame filme „Funky Monks.“ Grupė niekaip negalėjo nuspręsti albumo pavadinimo, tačiau Rubin labai į galvą įstrigo vienos dainos pavadinimas: „Blood Sugar Sex Magik.“ Nors ši daina niekada nebuvo išleista kaip singlas, anot Rubin, ji turėjo patį geriausią pavadinimą.^[2]

1991 m. rugsėjį buvo išleistas grupės penktasis albumas „Blood Sugar Sex Magik.“ Albumo daina „Give It Away“ buvo išleista kaip pirmasis singlas ir tapo viena populiariausių grupės dainų, kuri 1992 m. laimėjo „Grammy“ apdovanojimą geriausio sunkiojo roko atlikimo nominacijoje, taip pat pasiekė pirmąją vietą „Billboard“ moderniojo roko dainų reitinge.^[8][9] Antruoju singlu buvo išleista daug ramesnė daina – „Under the Bridge“, kuri pasiekė antrąją vietą „Billboard Hot 100“ reitinge – 2019 m. duomenimis, tai vis dar aukščiausias grupės pasiekimas šiame reitinge. Sekantys du albumo singlai, „Breaking the Girl“ bei „Suck My Kiss,“ taip pat susilaukė didelio populiarumo.^[8]

2019 m. duomenimis, visame pasaulyje parduoda per 12 milijonų albumo kopijų.^[10] „Blood Sugar Sex Magik“ užėmė 310–ąją vietą žurnalo „Rolling Stone“ sudarytame „500 geriausių visų laikų albumų“ reitinge. Albumo koncertinis turas prasidėjo 1991 m. sausį, kartu su tokiomis grupėmis kaip „Nirvana,“ „Pearl Jam“ bei „The Smashing Pumpkins“, kurios tuo metu buvo vienos populiariausių alternatyviojo roko grupių.

Netikėta albumo sėkmė grupę pavertė garsenybėmis. Frusciante niekaip negalėjo priprasti prie šio pasikeitimo. Neilgai trukus nuo albumo išleidimo, jis pradėjo nemėgti grupės populiarumo bei jautėsi morališkai sugniuždytas, todėl tarp jo ir Kiedis prasidėjo asmeniniai kivirčai. Paskutiniais turo koncertais Frusciante jautėsi labai atskirtas nuo grupės, todėl koncertų metu neretai įvairias dainas grodavo visiškai kitaip, kas dar labiau siutino Kiedis. Taip pat tuo metu, be kitų grupės narių žinios, muzikantas klimpo į narkotikų priklausomybę, bei socialinę atskirtį nuo kitų žmonių, išskyros jo tuometinę merginą. 1992 m. kovą, Frusciante netikėtai paliko grupę likus vos keletui valandų iki koncerto Japonijoje.^[1] Grupė jo vietą užimti pakvietė gitaristą Dave Navarro, kuris buvo ką tik palikęs grupę „Jane's Addiction,“ tačiau tuo metu Navarro taip pat turėjo daug problemų su narkotikais. Grupės „Marshall Law“ gitaristas Arik Marshall buvo nusamdytas kaip Frusciante pakaitalas. Pirmasis koncertas su Marshall buvo 1992 m. festivalio „Lollapalooza“ metu. Marshall taip pat kartu su grupe nusifilmavo dainų „Breaking the Girl“ bei „If You Have to Ask“ vaizdo klipuose, taip pat animacinio serialo „Simpsonai“ ketvirto sezono paskutinėje serijoje „Krusty Gets Kancelled“.

1992 m. rugsėjį, „Red Hot Chili Peppers,“ kartu su Marshall, atliko savo dainą „Give It Away“ per „MTV“ vaizdo klipų apdovanojimus. Grupė buvo nominuota septyniose kategorijose, tarp jų – metų vaizdo klipo. 1993 m. vasarį, grupė, kartu su „George Clinton & the P.Funk All-Stars“ bei „Weapon of Choice“ atliko „Give It Away“ „Grammy“ apdovanojimų metu, kuriuose šis kūrinys grupei iškovojo jų pirmąjį šį apdovanojimą. Pasirodymas apdovanojimuose buvo paskutinis „Blood Sugar Sex Magik“ turo koncertas, taip pat paskutinis koncertas kartu su Marshall. Nors grupė planavo kartu su gitaristu pradėti dar vieną koncertinį turą, Marshall buvo labai užsiėmęs kitais projektais, todėl buvo išmestas iš grupės.

Ieškodami grupei naujo gitaristo, grupė išbandė daug įvairių muzikantų. Vienas iš jų – garsus gitaristas Buckethead, kuris labai patiko grupei, tačiau, anot Flea, jiems visiskšai netiko. Neilgai trukus po to, Kiedis, lankydamasis viename iš Los Andželo klubų, pamatė grupės „Mother Tongue“ gitaristą Jesse Tobias. Tikėdamas, jog šis muzikantas tinka grupei, Kiedis pakvietė jį į repeticiją. Grupei patiko ką jie išvydo, ir jis buvo priimtas. Tačiau Tobias ilgai grupėje neužsibuvo ir ją paliko po mėnesio, teigdamas, jog nepavyko atrasti bendros kalbos.^[11] Tuo pačiu metu, Smith pranešė grupės nariams, jog Navarro pasiruošęs prisijungti prie grupės. Gitaristas priėmė pasiūlymą prisijungti prie grupės.^[2]

1993 m. rugpjūtį buvo išleista nauja grupės daina „Soul to Squeeze“, vėliau pasirodžiusi filmo „Coneheads“ garso takelyje.^[12] Daina sulaukė didelio populiarumo ir pasiekė pirmąją vietą „Billboard“ moderniojo roko dainų reitinge.

Pirmasis grupės koncertas kartu su Navarro įvyko festivalio „Woodstock '94“ metu. Grupė savo pasirodymą pradėjo vilkėdami milžiniškus elektros lemputės formos metalinius kostiumus, su kuriais buvo beveik neįmanoma groti instrumentais. Koncerto metu grupė pristatė keletą naujų dainų, tarp jų – „Warped,“ „Aeroplane“ bei „Pea“, tačiau su kiek kitokiais žodžiais, kadangi jos dar nebuvo pilnai išbaigtos. Po šio koncerto grupė pradėjo trumpą koncertinį turą, kurio metu taip pat buvo pagrindiniai atlikėjai „ Pukkelpop“ ir „Reading“ festivaliuose, taip pat du kartus apšildė „The Rolling Stones.“ Anot Kiedis, apšildyti šią grupę buvo labai prastas pasirinkimas.^[2] Nors koncertų metu grupė kartu atrodė labai gerai, tačiau trijų senųjų grupės narių nesutarimai su Navarro vis dažnėjo. Vos tik pradėjus kartu groti, labai pasireiškė Navarro skirtingas muzikinis skonis ir ši problema tik didėjo laikui bėgant.^[13] Navarro net pareiškė, jog jam nerūpi fankas ar bendras muzikinis improvizavimas – du itin svarbūs dalykai grupės muzikoje. Tuo pat metu, Kiedis vėl išsivystė priklausomybę heroinui – apsilankymo pas dantistą metu, jam buvo panaudoti nuskausminamieji, keliantys priklausomybę. Tai paskatino jį vėl grįžti prie heroino, tačiau grupė apie tai nesužinojo dar kurį laiką.^[2]

Navarro atėjimas į grupę, taip pat Kiedis besitęsianti priklausomybė narkotikams, turėjo didelę įtaką grupės naujoms dainoms. Frusciante išėjus iš grupės, nauji kūriniai buvo sukuriami daug lėčiau. Anot Kiedis, tiek su Slovak, tiek su Frusciante, muzika gimdavo labai greitai, tačiau su Navarro to nenutiko.^[2] Bandydami atgaivinti savo kūrybingumą, Kiedis ir Flea net keletą kartų kartu atostogavo, atostogų metu kurdami dainas. Šitaip jie sukūrė keletą dainų, tačiau dėl Kiedis problemų su narkotikais, jis negalėdavo jų įrašyti, ar sukurti joms žodžių, todėl Flea daug daugiau prisidėjo prie kūrybinio proceso ir net įrašė pirmąją dainą, kurioje dainuoja tik jis – „Pea.“

1995 m. rugsėjį, po ilgų atidėliojimų, buvo išleistas grupės šeštasis albumas „One Hot Minute,“ kuris buvo vienintelis grupės įrašas kartu su Navarro. Šiame albume grupė skambėjo neįprastai savo skambesiui, kadangi Navarro į grupės muziką įtraukė daug daugiau sunkiojo metalo gitaros partijų bei psichodelinio roko elementų.^[14] Albumas buvo daug tamsesnis ir liūdnesnis nei jų ankstesnieji darbai, tačiau jis nesulaukė tokio didelio pasisekimo kaip „Blood Sugar Sex Magik.“^[13] Dauguma albumo dainų žodžių buvo, vienaip ar kitaip, susijusios su narkotikais, tarp jų – ir pirmasis albumo singlas „Warped.“ Nemažą įtaką dainoms taip pat turėjo ir įvairios skyrybos bei draugų mirtys. Pavyzdžiui, daina „Tearjerker“ yra apie Kurt Cobain, „Transcending“, kurią parašė Flea, buvo apie ilgametį grupės draugą, aktorių River Phoenix, o sinlgas „Shallow Be Thy Game“ buvo apie religiją. Nepaisant nevieningos kritikų nuomonės, albumas komerciškai buvo sėkmingas. Visame pasaulyje parduoda per 8 milijonus albumo kopijų^[2], taip pat singlas „My Friends“ tapo trečiuoju grupės singlu, pasiekusiu pirmąją vietą reitinguose. Singlai „Warped“ ir „Aeroplane“ taip pat gerai pasirodė reitinguose. Neilgai po albumo išleidimo, grupė įrašė John Lennon dainos „I Found Out“ koverį, kuris buvo išleistas albume „Working Class Hero: A Tribute to John Lennon,“ taip pat įrašė grupės „Ohio Players“ dainos „Love Rollercoaster“ koverį, kuris buvo išleistas filmo „Beavis and Butt-Head Do America“ garso takelyje, taip pat ir kaip atskiras singlas.

Po albumo išleidimo, grupė pradėjo koncertinį turą po Europą, kur sugrojo 16 koncertų. Jį sekti turėjo turas po JAV, tačiau turėjo būti nukeltas, kadangi Chad Smith susilaužė riešą. Grupė planavo turą tęsti be jo, ir net svarstė jį pakeisti buvusiu grupės būgnininku Jack Irons, tačiau nebeturėjo laiko su niekuo repetuoti, todėl turas buvo perkeltas į 1996 m. pradžią. Didžiąją tų metų dalį grupė praleido koncertuodama JAV. 1997 m., pirmąkart grupės istorijoje, jie atšaukė beveik visus koncertus, kadangi grupėje vyravo įvairios problemos. Flea buvo pervargęs nuo koncertavimo, jam buvo įgrisę kas vakarą groti tas pačias dainas, ir net rimtai planavo palikti grupę. Kiedis papuolė į motociklo avariją ir susilaužė ranką, todėl turėjo gerti nuskausminamuosius, kas paskatino jį grįžti prie narkotikų vartojimo. Navarro taip pat vėl vartojo narkotikus. 1997–aisiais grupė sugrojo vos vieną koncertą, pirmajame „Fuji Rock Festival“ festivalyje Japonijoje. Grupė koncerto metu sugrojo vos aštuonias dainas, kadangi festivalis buvo nutrauktas dėl milžiniškos audros. Tai buvo paskutinis koncertas kartu su Navarro, ir didelė dalis žmonių tikėjo, kad grupė išsiskirsto visam laikui.

Nors grupė kartu su Navarro keletą kartų įrašyti dar vieną albumą, pastangos buvo nevaisingos dėl Navarro problemų su narkotikais, bei nenoro kurti naujos muzikos. Todėl, 1998 m. balandį buvo paskelbta, jog Navarro paliko grupę dėl kūrybinių nesutarimų.

Palikęs grupę, John Frusciante labai sunkiai įkniubo į heroino priklausomybę, kuri jo vos nepražudė ir paliko gyventi skurde.^[15] Frusciante nebeturėjo jokio kontakto su beveik visais senaisiais draugais, tačiau visad palaikė ryšius su Flea, kuris ir įkalbėjo muzikantą 1998 m. sausį pradėti gydytis narkotikų priklausomybės centre. Gydymas buvo baigtas tų pačių metų vasarį.^[2] Dėl priklausomybės jo sveikata buvo itin prastos būklės, jis turėjo daugybę kūno sužalojimų (kai kuriems net reikėjo operacijų), pavyzdžiui, randai ant rankų, perstatyta nosis bei burnos infekcija, dėl kurios visi Frusciante dantys turėjo būti pašalinti ir pakeisti dantų implantais.^[16]

Po to, kai 1998 m. pradžioje Navarro paliko grupę, „Red Hot Chili Peppers” buvo ant išsiskyrimo ribos. Flea net pasakė Kiedis, jog jis grupėje galėtų likti tik jei į ją grįžtų Frusciante.^[2] Kiedis tuo buvo labai nustebintas ir manė, jog Frusciante nė už ką nesutiktų vėl su juo dirbti, kadangi jiedu vis dar turėjo nesuvęstų sąskaitų po to, kai 1992 m. Frusciante paliko grupę. Kadangi Frusciante buvo atsikratęs visų priklausomybių, Kiedis ir Flea nusprendė pakviesti jį atgal į grupę. 1998 m. balandį Flea aplankė gitaristą jo namuose ir pasiūlė sugrįžti. Tai išgirdęs, Frusciante pradėjo vergti, teikdamas, jog niekas jo nedarytų laimingesniu.^[2] Flea tada susisiekė su Kiedis ir pakvietė jį susitikti su Frusciante, kad jie išsiaiškintu visus nesutarimus tarpusavyje. Susitikus paaiškėjo, kad abu muzikantai nepyko vienas ant kito ir buvo pasiruošę vėl kurti muziką kartu. Jau tą pačią savaitę, pirmąkart per šešerius metus, keturi muzikantai pradėjo naujų dainų kūrimą.^[2]

Nepaisant grupės entuziazmo, Frusciante vis dar buvo emociškai ir fiziškai išsekęs. Jis su grupe negrojo nuo tada, kai ją paliko, ir, apskritai, nuo dviejų išleistų solinių albumų, keletą metų nebuvo į rankas paėmęs gitaros. Muzikantas prarado savo gitaras gaisro metu^[15] ir jam sunkiai sekėsi grįžti į normalų gyvenimą. Nepaisant to, grupė pradėjo kartu repetuoti Flea garaže ir, neilgai trukus, Frusciante atgavo savo talentą ir pradėjo kurti naujus kūrinius. Šis muzikanto sugrįžimas buvo labai svarbus žingsnis grupės skambesiui, taip pat ir jos narių sveikam gyvenimo būdui. Fruscainte net teigė, jog šis kūrybinis procesas buvo jo mėgstamiausias grupės istorijoje.^[17] 1999 m. birželį, po daugiau nei metų intensyvaus kūrybinio proceso ir įrašinėjimo, buvo išleistas grupės septintasis albumas „Californication.” 2019 m. duomenimis, parduota per 16 milijonų albumo kopijų ir jis tapo populiariausiu grupės darbu.^[18] Albumas pasižymėjo kiek kitokiu skambesiu nei ankstesnieji grupės darbai – mažiau repavimo, daugiau melodijos.^[19] Trys albumo singlai, „Scar Tissue,“ „Otherside“ ir „Californication,“ pasiekė pirmąsias vietas „Billboard“ moderniojo roko reitinge.^[8] „Californication“ taip pat susilaukė daug didesnio kritikų palaikymo nei jų ankstesnysis albumas „One Hot Minute“, taip pat daug didesnio pasisekimo visame pasaulyje. Nors dauguma kritikų teigė, jog albumo sėkmė slypi Frusciante sugrįžime, dauguma jų taip pat gyrė patobulėjusį Kiedis vokalą.^[20] Albumas vėliau buvo įtrauktas į žurnalo „Rolling Stone“ „500 geriausių visų laikų albumų“ reitingą, kuriame užėmė 399–ąją vietą.

1999 m. birželį grupė pradėjo dvejų metų trukmės koncertinį turą aplink pasaulį. Turo metu, liepos mėnesį, jie grojo „Woodstock '99“ festivalyje. Vos dešimt minučių prieš koncertą Jimi Hendrix sesuo grupės paprašė, kad jos brolio atminimui sugrotų kokios jo dainos koverį. Nors grupė tuo abejojo, kadangi jokios atlikėjo dainos nebuvo groję keletą metų, nusprendė sugroti jo kūrinį „Fire.“ Koncertui maždaug įpusėjus, įsiaudrinę festivalio klausytojai sukėlė gaisrą festivalio teritorijoje, taip pat pradėjo daužyti viską aplinkui, todėl jų malšinimui buvo pakviestos specialiosios pajėgos.^[21] Grupė sulaukė įvairių kaltinimų, jog jie iš dalies buvo atsakingi dėl šių įvykių, kadangi sugrojo dainą „Fire.“^[2] Vieno iš koncertų įrašas buvo nufilmuotas ir 2001 m. išleistas DVD formatu, įrašas vadinosi „Off the Map.“

2001 m. pavasrarį, vos pasibaigus „Californication” koncertiniam turui, grupė pradėjo kurti dainas sekančiam albumui. Kūrybinis procesas buvo itin sėkmingas, ypač bendradarbiavimas tarp Kiedis ir Frusciante – jie ištisas dienas kartu kurdavo muziką, derindami gitaros ir vokalo partijas. Anot Kiedis, Frusciante buvo pagaliau sugrįžęs į save ir tiesiog spindėjo pasitikėjimu savimi.^[2]

Grupė nusprendė, jog ir šį albumą prodiusuos Rick Rubin.^[2] Anksčiau, Rubin grupei suteikdavo didžiulę kūrybinę laisvę. Tačiau šįkart buvo kitaip – iš pradžių, albumas buvo planuotas kaip trankesnis, pilnas kone hardcore punk stiliaus dainų. Tai nepatiko Rubin, ir jis tam paprieštaravo. Taip pat, Frusciante siekė šį trankų skambesį sumaišyti kartu su new wave elementais. Visas šis kūrybinis procesas buvo ganėtinai sunkus Flea, kuris, dėl Frusciante vadovavimo, jautėsi paliktas autsaideriu, kurio rolė grupėje buvo itin sumažėjusi. Flea net svarstė palikti grupę, tačiau muzikantai sugebėjo ištaisyti tarpusavio problemas.^[7]

2002 m. liepą buvo išleistas aštuntasis „Red Hot Chili Peppers“ albumas „By the Way“. Iš viso buvo išleisti keturi albumą pristatantys singlai: „By the Way,“ „The Zephyr Song,“ „Can't Stop“ ir „Universally Speaking“. Tai – pats švelniausias „Red Hot Chili Peppers“ albumas, pilnas niūrių, lyriškų ir melodingų dainų, skirtingai nuo ankstesniųjų grupės įrašų, kuriuose vyravo fankas. Frusciante taip pat dainose neretai įgrodavo po daugiau nei vieną gitaros partiją, keliose dainose pridėjo klavišinius bei styginius instrumentus.^[22] Išleidę albumą, grupė pradėjo aštuoniolikos mėnesių trukmės pasaulinį koncertinį turą.^[23] Koncertas Airijoje, „Slane Castle“ pilyje, buvo nufilmuotas ir išleistas kaip antrasis grupės koncertinis DVD, „Live at Slane Castle,“ o koncertas Haid parke, Londone, buvo įrašytas ir išleistas kaip grupės pirmasis koncertinis albumas, „Live in Hyde Park.“

2003 m. lapkritį grupė „Red Hot Chili Peppers“ išleido antrąjį savo geriausiųjų dainų rinkinį „Greatest Hits,“ kuriame taip pat buvo dvi naujos dainos – „Fortune Faded“ ir „Save the Population.“ Iš viso grupė buvo paruošusi penkiolika naujų dainų, kurias tikėjosi išleisti naujame albume, tačiau Frusciante tam paprieštaravo, kadangi tuo metu pakito jo muzikinė kryptis ir naujos dainos jo nebetenkino ir jis norėjo sukurti kažką naujo.^[24]

2006 m. gegužę grupė išleido devintąjį albumą, „Stadium Arcadium“, laimėjusį keletą „Grammy“ apdovanojimų. Albumą, kaip ir pastaruosius keturis grupės įrašus, prodiusavo Rick Rubin. Grupė albumui paruošė 38 naujas dainas ir planavo jas išleisti kaip tris atskirus albumus, išleistus kas šešis mėnesius,^[25] tačiau galiausiai nusprendė išleisti 28–ių dainų dvigubą albumą, taip pat devynias dainas išleistu kartu su singlais. Tai buvo pirmasis grupės albumas, pasiekęs pirmąją vietą JAV „Billboard  200“ reitinge, viršūnėje išbuvęs dvi savaites. Albumas taip pat pasiekė pirmąją vietą Jungtinės Karalystės bei dar 25–ių šalių albumų reitinguose. 2019 m. duomenimis, parduota per septynis milijonus albumo kopijų.

Pirmasis albumo singlas, „Dani California,“ tapo grupės greičiausiai parduodamu singlu, taip pat pasiekė pirmąją vietą „Billboard“ moderniojo roko reitinge, bei šeštąją „Billboard Hot 100.“ Antrasis singlas, „Tell Me Baby,“ taip pat pasiekė reitingų viršūnes. Sekantis singlas, „Snow (Hey Oh),“ debiutavo pirmojoje reitingo vietoje ir ten išbuvo penkias savaites. Tai buvo grupės vienuoliktasis kūrinys, pasiekęs pirmąją vietą šiame tope, taip tampant topo rekordininkais. Taip pat tai buvo pirmasis kartas reitingo istorijoje, kai trys vienas po kito išleisti tos pačios grupės singlai pasiekė pirmąją vietą. Vėliau buvo išleisti dar du singlai, „Desecration Smile“ ir „Hump de Bump,“ taip pat susilaukę gerų rezultatų.

Išleidę albumą, grupė pradėjo daugiau nei metus trukusį koncertinį turą. Turo metu, ilgametis Frusciante draugas bei dažnas bendradarbis Josh Klinghoffer prisidėjo prie koncertinės grupės narių, grodamas gitara, klavišiniais ir dainuodavo. Kadangi ant scenos būdavo du gitaristai, grupė galėdavo geriau išgauti skambesį kuris būdavo jų albumuose, ypač tose dainose, kuriose buvo keletas skirtingų gitaros partijų.

2007 m. vasarį, „Stadium Arcadium“ laimėjo penkis „Grammy“ apdovanojimus: geriausio roko albumo, geriausios roko dainos („Dani California“), geriausio grupinio roko atlikimo („Dani California“), geriausio riboto leidimo muzikos įrašo įpakavimo bei geriausio prodiuserio (Rick Rubin).^[9]

Pasibaigus „Stadium Arcadium“ koncertiniam turui, grupės nariai nusprendė padaryti pertrauką, kadangi jautėsi ganėtinai išsekę nuo kūrybos – grupė beveik be jokių pertraukų dirbo nuo pat „Californication“ laikų (1999 m.). Vienintelis šiuo metu išleistas grupės įrašas buvo 2008 m. daina „Let the Good Times Roll,“ įrašyta kartu su George Clinton jo albumui „George Clinton and His Gangsters of Love.“ Tai buvo paskutinis grupės įrašas iki Frusciante išėjimo.^[26]

Pertraukos nuo grupės metu, Anthony Kiedis tapo tėvu, taip pat pradėjo kurti autobiografinį serialą „Spider and Son“.^[27] Flea pradėjo mokytis muzikos teorijos Pietinės Kalifornijos Universitete, taip pat pradėjo įrašinėti instrumentines dainas, kurias planavo išleisti kaip solinį albumą, taip pat prisidėjo prie naujos Thom Yorke grupės „Atoms for Peace.“^[28] John Frusciante tęsė savo solinę karjerą ir išledo naują solinį albumą, „The Empyrean.“ Chad Smith kartu su Sammy Hagar, Joe Satriani ir Michael Anthony įkūrė grupę „Chickenfoot,“ tai pat pradėjo solinį projektą „Chad Smith’s Bombastic Meatbats.“^[29]

2009 m. spalį grupė sugrįžo į studiją, tik šįkart be Frusciante. Vietoj jo dainų kūrimo procese dalyvavo Josh Klinghoffer, kuris, oficialiai, buvo grupės papildomas gitaristas koncertų metu, tačiau vėliau buvo patvirtinta, jog Frusciante 2009 m. liepos mėnesį paliko grupę ir Klinghoffer užėmė jo vietą. Oficialus patvirtinimas buvo išleistas 2009 m. gruodį.^[30] Frusciante vėliau savo „MySpace“ paskyroje paaiškino, jog šįkart dėl jo išėjimo iš grupės nebuvo jokių pykčių, taip pat visi grupės nariai jį labai palaikė ir suprato. Muzikantas teigė, kad, dėl pasikeitųsių muzikinių interesų, jis nusprendė susiorientuoti į savo solinę karjerą.^[31]

Grupė po keleto metų pertraukos, šįkart su Klinghoffer kaip grupės nariu, sugrįžo 2010 m. sausį, koncerto metu atlikę Neil Young kūrinį „A Man Needs a Maid“. Nors tuo metu dar nebuvo oficialiai patvirtinta, jog Klingoffer yra grupės narys, Chad Smith oficialiai tai patvirtino tų pačių metų vasarį.^[32]

Tų pačių metų rugsėjį, grupė pradėjo įrašinėti savo dešimtąjį albumą, kartu su prodiuseriu Rick Rubin. Anot Rubin, grupė įrašė pakankamai dainų, jog ir vėl išleistų dvigubą albumą, tačiau nusprendė to nedaryti. Albumo įrašymo darbai truko iki 2011 m. kovo.

2011 m. liepą grupė sugrojo tris koncertus Kalifornijoje, į kuriuos buvo galima patekti tik su pakvietimais. Tai buvo pirmieji grupės soliniai koncertai nuo 2007 m. rupgjūčio, taip pat pirmieji su Klinghoffer kaip grupės pagrindiniu gitaristu.^[33]

2011 m. rugpjūtį buvo išleistas grupės dešimtasis albumas, „I'm with You“. Albumas pasiekė reitingų viršūnes aštuoniolikoje šalių, taip pat sulaukė teigiamų kritikų įvertinimų. Pirmasis albumo singlas, „The Adventures of Rain Dance Maggie,“ buvo išleistas prieš mėnesį nuo albumo išleidimo ir tapo grupės dvyliktuoju singlu, pasiekusių singlų reitingo viršūnę. Taip pat buvo išleisti dar keturi singlai: „Monarchy of Roses,“ „Look Around,“ „Did I Let You Know“ ir „Brendan's Death Song“.

2011 m. rugpjūtį grupė pradėjo albumo koncertinį pasaulinį turą. Turas truko iki 2013 m. ir buvo vienas ilgiausių grupės turų. Taip pat visi koncertai buvo profesionaliai įrašyti ir išleisti grupės tinklapyje LiveChiliPeppers.com.^[34]

2012 m. kovą grupė išleido nemokamą koncertinį mini albumą „2011 Live EP.“ Albumo dainas išrinko Chad Smith iš grupės 2011 m. sugrotų koncertų Europoje. Tų pačių metų balandį, grupė buvo įtrauktą į Rokenrolo šlovės muziejų, taip pat išleido dar vieną mini albumą, „Rock & Roll Hall of Fame Covers EP,“ kuriame buvo šeši grupės atliekami kitų atlikėjų kūriniai. Rugpjūčio mėnesį grupė pradėjo išleidinėti dainas, įrašytas kartu su „I’m with You“ albumu. Iš viso buvo išleista 17 dainų, kurios vėliau buvo perleistos vinilo formatu, „I'm Beside You“ albume. 2014 m. liepą buvo išleistas dar vienas nemokamas grupės koncertinis mini albumas „2012-13 Live EP,“ kuriame ir buvo penkios Chad Smith išrinktos dainos iš 2012–2013 m. grupės koncertų.

2014 m. lapkritį grupė išleido knygą „Fandemonium“, kurioje rašoma apie grupės fanus. Tų pačių metų gruodį grupė pradėjo kurti savo vienuoliktąjį albumą – tai buvo pirmasis grupės įrašas nuo 1989 m. kurio neprodiusavo Rick Rubin – šįkart grupė šiam darbui pasirinko Danger Mouse.^[35] Pirmasis šio albumo singlas, „Dark Necessities,“ buvo išleistas 2015 m. gegužės 5–ąją, taip pat tą pačią dieną buvo paskelbta, jog albumas vadinsis „The Getaway“ ir bus išleistas birželį. Daina tapo grupės 25–uoju singlu, pasiekusiu „Billboard“ alternatyvių dainų reitingo dešimtuką.

„The Getaway“ buvo išleistas 2015 m. birželį ir pasiekė antrąją „Billboard 200“ reitingo vietą. Albumo dainos „Go Robot,“ „Sick Love“ bei „Goodbye Angels“ taip pat buvo išleisti kaip singlai. Tų pačių metų liepą buvo išleistas grupės koncertinis mini-albumas „Live In Paris EP“.

2018 m. grupė pradėjo naujojo albumo kūrybinį procesą, tikėdamiesi jį išleisti 2019 m.^[36] Albumo darbai buvo trumpam nutraukti dėl gaisrų Kalifornijoje, grupė koncertavo labdaros koncerte skirtame nuo gaisrų nukentėjusiems žmonėms.^[37]

2019 m. vasarį grupė pradėjo trumpą koncertinį turą, kurio metu taip pat pirmąkart per dvylika metų Australijoje. Turo metu, kovo 15 d., grupė koncerto Egipte, prie Gizos piramidžiu.^[38]

Tų pačių metų spalį, fotografas David Mushegain atskleidė, jog kuria dokumentinį filmą apie grupę.^[39] Lapkričio 22 d., grupės gitaristas Josh Klinghoffer, pasivadinęs Pluralone pseudonimu, išleido debiutinį solinį albumą „To Be One With You“, kuriame kartu groja Flea bei buvęs Red Hot Chili Peppers būgnininkas Jack Irons. Vos keletą savaičių prieš albumo išleidimą, lapkričio 2 d., grupė sugrojo paskutinį koncertą kartu su Klinghoffer.^[40] Gruodžio 15 d. grupė savo „Instagram“ paskyroje paskelbė, jog Klinghoffer nebėra grupės narys ir į jo vietą sugrįžo John Frusciante.^[41] Anot Klinghoffer, jis nepyko ant grupės dėl šio sprendimo, taip pat grupė neturėjo visiškai nieko prieš jį.^[42]

2020 m. sausį, grupės būgnininkas Chad Smith, duodamas interviu žurnalui „Rolling Stone“, atskleidė, jog grupė dirba ties nauju albumu su Frusciante.^[43] Vasario 8 d. grupė pirmąkart per 13 metų koncertavo kartu su Frusciante.^[44] Tais pačiais metais buvo suplanuota ir daugiau koncertų^[45], tačiau jie buvo atšaukti dėl COVID-19 pandemijos.^[46] Tų pačių metų rugpjūtį, mirė buvęs grupės gitaristas Jack Sherman.^[47]

2021 m. kovą grupė gavo žvaigždę Holivudo šlovės alėjoje.^[48]

„Unlimited Love“, dvyliktasis grupės albumas, buvo išleistas 2022 m. balandžio 1 d. Įrašas pasiekė pirmąją vietą dešimties šalių reitingų sąrašuose, o taip pat ir pirmuoju grupės darbu, pasiekusiu pirmąją vietą JAV, nuo „Stadium Arcadium“.^[49] Tų pačių metų birželį grupė pradėjo pasaulinį turą, koncertuodami įvairiuose stadijonuose.^[50]

Tryliktasis grupės albumas, „Return of the Dream Canteen“, įrašytas tuo pat metu, kaip ir „Unlimited Love“, buvo išleistas spalio 14 dieną.^[51] Prieš albumo išleidimą buvo išleistas singlas „Tippa My Tongue“.

2022 m. spalio 28 d. mirė buvęs grupės būgnininkas D. H. Peligro.^[52]

„Red Hot Chili Peppers“ yra žinomi dėl energingų Flea bosinės gitaros partijų ir daugybės skirtingų stilių inkorporavimo.

Flea grojimo stiliuje juntama pankroko, fanko ir bliuzo įtaka. Ypač jaučiama „Parliament-Funkadelic“ bosisto Bootsy Collins ir „Led Zeppelin“ bosisto John Paul Jones įtaka. Bosinė gitara dažniausiai yra pagrindinis, vedantis instrumentas ir suteikia „Red Hot Chili Peppers“ dainoms ritmą. Užvedančios melodijos žemosiose oktavose, grojamos įprastu būdu pirštais arba „Pop & Slap“ technika, tapo neatskiriama „Red Hot Chili Peppers“ muzikos dalimi.

Gitara, nors visų penkių gitaristų – Sherman’o, Slovak’o, Frusciante, Navarro, Klinghoffer’io, įrašiusių „Red Hot Chili Peppers“ albumus, stiliai buvo labai skirtingi, dažniausiai neužgožia energingos Flea bosinės gitaros. Visi keturi gitaristai buvo akivaizdžiai paveikti Jimi Hendrix kūrybos, tačiau tai ir buvo vienintelis jų panašumas. Sherman’o gitara grojo sausiausiai ir džeržgė labiausiai iš visų, tačiau jis stengėsi kaip galima labiau išlaikyti Slovak’o stilių, kadangi didžioji dalis pirmųjų „Red Hot Chili Peppers“ dainų buvo kurtos su juo. Savo ruožtu Slovak’as daugiausiai savo grojime išnaudojo tamsesnius bliuzo ir fanko aspektus. John Frusciante atnešė į grupę daugiau melodingumo ir muzikos gylio, o Dave Navarro išsiskyrė iš kitų savo sunkiu garsu ir psichodeliniais motyvais. 2009 metų pabaigoje ilgametis grupės gitaristas John Frusciante paskelbė, kad palieka grupę. Jo vietą užėmė kartu su „Red Hot Chili Peppers“ per „Stadium Arcadium“ albumo turą grojęs Josh Klinghoffer.

Ankstyvaisiais metais būgnais grojo Jack Irons, o šiam išėjus – Cliff Martinez, tačiau didžiąją laiko dalį prie mušamųjų instrumentų sėdėjo Chad Smith. Per perklausą jis pakerėjo grupę energinga ir chaotiška improvizacija, kuri, kaip kalbama, visiškai netikėtai užklupo Flea, už ką Smith’as jį aprėkė, kad šis laikytų tempą. Vėliau, jau po „Blood Sugar Sex Magik“ albumo pasirodymo, Chad Smith buvo pripažintas vienu iš geriausių roko būgnininkų pasaulyje.

Anthony Kiedis yra vienas iš įvairiapusiškiausių vokalistų roko pasaulyje, puikiai įvaldęs skirtingus muzikos stilius ir suteikiantis grupei išskirtinį charakterį. Jo netradicinis repavimas (daugiau grįstas melodija nei ritmu), tariami, o ne dainuojami žodžiai (jo vokalo išskirtinė ypatybė iki pat „Blood Sugar Sex Magik“ albumo) bei dainavimas (kuris labai pagerėjo nuo „Freaky Styley“ laikų) dar labiau praplečia grupės galimybes. Kiedis yra lietuviška pavardė, kurią jis paveldėjo iš savo prosenelio, kuris buvo vienas iš daugelio lietuvių, išsikrausčiusių gyventi į Jungtines Valstijas.

„Red Hot Chili Peppers“ yra išskirtiniai, kadangi tai buvo pirmoji muzikos grupė, kuri sujungė fanką ir pankroką, iki tol laikytus atitinkamai „juodųjų“ ir „baltųjų“ muzika, kur kas anksčiau, nei „Aerosmith“ ir „Run DMC“ sukūrė „Walk This Way“, nors devintojo dešimtmečio pradžioje jau buvo grupių, kurios bandė maišyti repą su roku, pavyzdžiui, „The Beastie Boys“. 1987 metais „Red Hot Chili Peppers“ stilius buvo vis dar laikomas neįprastu, dėl ko ir kilo problemos su ankstyvųjų albumų platinimu. Didžiausiu grupės indėliu į dabartinio roko kultūrą neabejotinai laikytinas jos patrauklumas tiek baltaodžių, tiek juodaodžių auditorijai, ir repo muzikos populiarinimas baltųjų tarpe. Nors retas grupės fanas ką nors žino apie jos formavimosi laikotarpį devintajame dešimtmetyje, tai buvo pamatai jos neblėstančiam populiarumui dešimtajame praeito amžiaus ir pirmajame šio amžiaus dešimtmečiuose.

• Anthony Kiedis – vokalistas (1983–)
• Flea – bosistas (1983–)
• Chad Smith – būgnininkas (1989–)
• John Frusciante (1988–1992; 1998–2009, 2019–dabar)

• Hillel Slovak (1983; 1985–1988)
• Jack Sherman (1983–1985)
• Dwayne „Blackbyrd“ McKnight (1988–1989)
• Arik Marshall (1992)
• Jesse Tobias (1993)
• Dave Navarro (1993–1998)
• Josh Klinghoffer – (2009–2019, koncertinis narys 2007–2009)

• Jack Irons (1983; 1986–1988)
• Cliff Martínez (1983–1985)
• D. H. Peligro (1988–1989)

Pagrindinis straipsnis – Red Hot Chili Peppers diskografija.

• The Red Hot Chili Peppers (1984)
• Freaky Styley (1985)
• The Uplift Mofo Party Plan (1987)
• Mother's Milk (1989)
• Blood Sugar Sex Magik (1991)
• One Hot Minute (1995)
• Californication (1999)
• By The Way (2002)
• Stadium Arcadium (2006)
• I'm with You (2011)
• The Getaway (2016)
• Unlimited Love (2022)
• Return of the Dream Canteen (2022)

Vikiteka: Red Hot Chili Peppers – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Lietuvos „Red Hot Chili Peppers“ fanų puslapis
• Oficialus „Red Hot Chili Peppers“ puslapis
• Oficialus John Frusciante puslapis
• Red Hot Chili Peppers svetainėje Last.fm