Rigoletas – 2008 m. pirmasis nepriklausomoje Lietuvoje pastatytas filmas-opera – Džiuzepės Verdžio „Rigoletas“. Jis pastatytas sutelkus technines ir materialines kelių įstaigų, atlikėjų pajėgas. Filmą sukūrė „Studija 2“, bendradarbiaujant su Klaipėdos muzikiniu teatru ir Lietuvos televizija. Premjera Lietuvoje – 2008 m.
Apie filmą
Filmų-operų pastatymai pasaulyje nėra retas reiškinys – nors ir operai, ir kinui būdinga savita specifika, o šių meno sričių jungtis, nepaisant jos efektyvumo, yra gana rizikinga. Filmai-operos turi pirmiausia didelę edukacinę vertę – vien DVD filmo pavidalu ji gali pasiekti labai daug žmonių. Ypač jei opera atliekama gimtąja kalba. „Rigoletas“ yra viena labiausiai sukrečiančių operų, o rūmų juokdario vaidmuo yra vienas charakteringiausių, dviprasmiškiausių ir psichologiškai sudėtingiausių baritonui sukurtų vaidmenų.
Scena iš filmo
Operą „Rigoletas“ režisierius R. Banionis pastatė Klaipėdos muzikiniame teatre dar 2003 metais. Šio teatrinio spektaklio režisūrinis sprendimas buvo pritaikytas televizijos filmui-operai: veiksmas vyksta Kuršių nerijoje XX a. pabaigoje. Čia matyti natūralūs Nidos, Juodkrantės vaizdai, kur 2007 m. birželyje 5-7 dienomis opera ir buvo nufilmuota. Veikėjai – ne Mantujos rūmų didikai, o šiuolaikinio nusikaltėlių pasaulio atstovai, kuriems sąžinės kategorija, matyt, neegzistuoja. Filmo statytojai jau turėjo operos garso takelį (įdainuotą lietuviškai), Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kolektyvų ir minėtų solistų įrašytą edukaciniais tikslais prieš kelerius metus tuometinės teatro vadovės A. Žigaitytės-Nekrošienės iniciatyva.[1]
Siužetas
DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės
Autoriai pasirinko Džiuzepės Verdžio operos „Rigoletto“ interpretaciją su veiksmu šiuolaikiname pajūryje, prabangiame jachtų klube. Tačiau herojų santykiai išlieka tokie pat, prieš 200 metų operoje užkoduotos aistros nekinta ir nesensta. Čia linksminasi šiuolaikiniai „hercogai“ ir jų „juokdariai“ bei samdomi žudikai, „rigoletiški“ mūsų laikų mafijozai ir pakliuvusieji į mafijos mėsmalę. Režisierius pasitelkė tam tikrų scenų sprendimą, kai kurių elementų perkėlimą iš teatro scenos į kino erdvę tiesmukai. Operos veiksmas perkeltas į XX a. pabaigą kiek hipertrofuotai, pavyzdžiui, kai masyviomis aukso grandinėmis apsikarstę žaliūkai abejingais veidais viduryje baltos dienos įmeta į marias savo aukos lavoną...
