Nors jau iki Augusto autokratijos Romos valstybė turėjo duokles mokančių valstybių, tačiau prieš Augustą buvusi valstybė paprastai vadinama Romos respublika. Skirtumas tarp Romos imperijos ir Romos respublikos yra skirtingos valdymo institucijos ir jų tarpusavio santykiai. Nors oficialiai visi šio laikotarpio valdovai turėjo imperatoriaus titulą, priimta Romos imperijos istoriją dalinti į principato ir dominato laikotarpius. Dominato laikotarpio imperatoriai papildomai turėjo dominus ('valdovas', 'viešpatis') titulą, principato laikais buvo vadinami princepsais (princeps – pirmasis).
Kai kurių istorikų, pavyyzdžiui, Mozės Finlio nuomone, Romos ekonomika buvo primityvi. Pasak jo, romėnų ekonomika rėmėsi žemdirbyste, miestai sunaudodavo daugiau nei duodavo naudos dėl prekybos ir pramonės, menininkai turėjo žemą statusą visuomenėje, technologijos vystėsi lėtai, „trūko ekonominio racionalumo“.[2] Dabartinių istorikų požiūris yra kitoks. Didelio masto užkariavimai leido perorganizuoti žemės panaudojimą, kuris lėmė derliaus perteklių ir specializaciją, ypač Šiaurės Afrikoje. Kai kuriuos miestus garsino jų pramonė ar komercinė veikla, o statybų mastas rodo buvus didelę statybos pramonę. Papirusuose surašytos sudėtingos apskaitos schemos, o tai rodo ekonominio racionalumo elementus. Be to, imperija plačiai naudojo monetas. Nors Antikoje transporto ir komunikacijų priemonės buvo primityvios, I–II a. buvo nutiesta daug kelių, sujungusių skirtingų regionų rinkas. Tiekimo armijai sutartys traukė prie karinių bazių tiekėjus iš visos provincijos ir už jos ribų. Romos imperijos ekonomika buvo regioninių ekonomikų tinklas, kur valstybė prižiūrėjo ir stebėjo prekybą, kad užsitikrintų mokesčius. Ekonominis augimas buvo didesnis nei kitų ikipramoninių ekonomikų, bet negalėtų lygintis su dabartinėmis.
Monetos
Romos imperijos gyvavimo pradžioje ekonomikoje ypač svarbios buvo monetos, jos buvo naudojamos išreikšti kainas ir skolas. Sestercija buvo pagrindinis valiutos vienetas iki IV a., bet sidabrinis denaras, vertas keturių sestercijų, buvo naudojamas nuo Severų dinastijos laikų. Smulkiausia moneta apyvartoje buvo bronzinis asas, vertas ketvirčio sestercijos. Liejiniai nebuvo laikomi pinigais ir buvo naudojami tik pasienyje. I–II a. romėnai monetas skaičiavo, o ne svėrė. Tai rodo, kad jų vertė priklausė ne nuo svorio, o nominalios vertės. Tai lėmė, kad valiuta nuvertėjo. Standartizuotų monetų naudojimas skatino prekybą ir ekonomikos integraciją.
Senovės Roma neturėjo centrinio banko ir bankų valdymas buvo minimalus. Bankai rezervuose tuomet turėjo mažiau nei visa klientų indėlių suma (frakcinio rezervo bankininkystė). Įprastai bankas turėjo nedaug kapitalo ir tik vieną direktorių, bet kai kurie turėjo 6–15. Seneka teigė, kad visiems, dalyvaujantiems prekyboje reikia suteikti kreditą.
Profesionalūs depozito bankininkai (argentarius, coactor argentarius, ar vėliau nummularius) priimdavo fiksuotam arba nefiksuotam laikui pinigus ir skolindavo tretiesiems asmenims. Senatoriai buvo smarkiai įsivėlę į paskolas – skolindavo ir skolindavosi. Jų paskolos remdavosi jų asmeniniu turtu, o rekomendacijos remdavosi asmeniniais ryšiais. Skolintojai galėdavo skolas parduoti kitiems asmenims. Dėl bankų sistemos didelės pinigų sumos po imperiją keliaudavo nepervežant nė kiek monetų. Per visą imperijos istoriją kilo tik viena kredito krizė 33 m., kai daug senatorių atsidūrė bėdoje. Juos išgelbėjo Tiberijus, paskolinęs bankams 100 mln. sestercijų. Centrinė valdžia nesiskolindavo pinigų ir deficitus padengdavo iš pinigų atsargų.[3]
Antoninų ir Severų dinastijos sumažino metalo kiekį monetose, ypač denaruose, kad sumokėtų kariams. Staigi infliacija valdant Komodui pažeidė kredito rinką. III a. rinkoje sumažėjo monetų dėl kasybos sutrikimo, didelio nuotolio prekybos sumažėjimo, aukso ir monetų atitekimo imperijos priešams. Padėtis pasidarė tokia bloga, kad Aureliano laikais bankai pradėjo nebepasitikėti valstybės išleistomis monetomis. Nepaisant Diokletiano reformų, kredito rinka neatsigavo.
Kasyba
Kraštovaizdis, atsiradęs dėl ruina montium kalnakasybos technikos, vienoje iš svarbiausių Romos imperijos aukso kasyklų Las Médulas, Ispanijoje
Svarbiausi Romos imperijos kalnakasybos regionai buvo Iberija (auksas, sidabras, varis, alavas, švinas), Galija (auksas, sidabras, geležis), Britanija (daugiausiai geležis, švinas, alavas), Dunojaus provincijos (auksas, geležis), Makedonija, Trakija (auksas, sidabras) ir Mažoji Azija (auksas, sidabras, geležis, alavas). Didelio masto kasyba vyko nuo Augusto laikų iki III a. krizės. Aukso kasyba nutrūko Dakijoje, kai provincija buvo prarasta 271 m.
Hidraulinė kalnakasyba, kurią Plinijus Vyresnysis vadino ruina montium („kalnų griovimu“), leido netauriuosius ir tauriuosius metalus išgauti ikipramoniniais mastais.[4] Manoma, kad per metus buvo iškasama 82 500 tonų geležies.[5][6][7] Per metus buvo išgaunama 15 000 tonų vario ir 80 000 tonų švino, kurių kasybos mastai nebuvo viršyti iki pramonės revoliucijos. Ispanijoje buvo iškasama 40 % pasaulio švino. Didelė švino gamyba atsirado kaip sidabro, kurio buvo išgaunama 200 tonų per metus, kasybos šalutinis produktas. II a. viduryje romėnai turėjo 10 000 tonų sidabro, t. y. 5–10 kartų daugiau nei Viduramžių Europa ir Abasidų kalifatas kartu sudėjus 800 m. Švino išgavimo mastą rodo faktas, kad švino kiekis Grendlandijos ledynuose keturis kartus didesnis nei buvo prieš ir po Romos imperijos laikų.
Romos imperiją supo Viduržemio jūra, romėnų vadinta Mare nostrum („Mūsų jūra“).[8] Romėnų laivai be jos plaukiojo ir tokiomis upėmis kaip Gvadalkivyras, Ebras, Rona, Reinas, Tibras ir Nilas. Kur tik įmanoma, buvo renkamasi krovinius gabenti laivais, nes sausuma tai daryti buvo sudėtinga. Laivai, ratai ir kiti mediniai daktai rodo, kad tais laikais buvo daug nagingų dailidžių.
Sausumos transporto sistemą sudarė kelių tinklas. Jie buvo pastatyti kariniais tikslais, bet buvo naudoti ir prekybai. Bendruomenių mokami mokesčiai natūra aprūpindavo gyvuliais, darbininkais ar vežimais Augusto įkurtą valstybinę pašto ir transporto sistemą (Cursus publicus). Persėdimo stotys buvo palei kelią kas 7–12 romėniškų mylių (1 mylia apie 1 481 m) ir dažnai tapdavo kaimais ar prekybos vietomis. Šalia kelio taip pat buvo nakvynės namai (mansio), išsidėstę tokiu atstumu, kurį nukeliaudavo per dieną traukiamas vežimas (apie 30 km). Pagalbinį personalą sudarė asilėnų (mulų) varovai, sekretoriai, kalviai, vežimų darytojai, veterinarai, keli karinės policijos pareigūnai, pasiuntiniai. Vežimus dažniausiai traukdavo asilėnai. Net labai skubant žinia iš Mainco pasiekdavo Romą tik per 9 dienas.
Prekyba
Žalias romėniško stiklo puodelis rastas Pietų Kinijoje, I a. pradžia
Romos provincijos prekiavo tarpusavyje, bet prekyba vyko ir už imperijos ribų su tokiais kraštais kaip Indija ir Kinija. Svarbiausia prekė buvo javai. Prekyba su Kinija vyko sausuma per Šilko kelio tarpininkus. Su Indija prekiauta per Egipto uostus prie Raudonosios jūros. Per šiuos prekybos kelius plito ligos.[9] Buvo prekiaujama alyvuogių aliejumi, vergais, maistu, geležimi ir jos dirbiniais, tekstile, mediena, puodais, stiklu, marmuru, papirusu, prieskoniais, vaistais, dramblio kaulu, perlais ir brangakmeniais.
Nors daugelis provincijų gamino vyną, tam tikrų regionų vynas buvo paklausesnis ir jis buvo viena svarbesnių prekių. Stalo vyno trūkumas Romos imperijoje – retas dalykas. Pagrindiniai vyno tiekėjai Romai buvo vakarinė Italijos pakrantė, pietinė Galija, Tarakono Ispanija ir Kreta. Antras pagal dydį imperijos miestas Aleksandrija įvežė vyną iš Latakijos ir Egėjo regiono. Tavernos (užeigos) ir vyninės pardavinėjo vyną išsinešti ar vietoje, o kaina priklausė nuo kokybės.
↑Craddock, Paul T. (2008): "Mining and Metallurgy", in: Oleson, John Peter (ed.): The Oxford Handbook of Engineering and Technology in the Classical World, Oxford University Press, ISBN978-0-19-518731-1, p. 108
↑Sim, David; Ridge, Isabel (2002) Iron for the Eagles. The Iron Industry of Roman Britain, Tempus, Stroud, Gloucestershire, ISBN0-7524-1900-5. p. 23
↑Healy, John F. (1978) Mining and Metallurgy in the Greek and Roman World, Thames and Hudson, London, ISBN0-500-40035-0. p. 196. Assumes a productive capacity of c. 1.5 kg per capita.
