Sėliai iki XV a. gyveno Latvijos pietryčiuose ir Lietuvos šiaurės rytuose. Pirmiausia Dauguvos kairiajame krante į pietus nuo Aizkrauklės – šių dienų Jekabpilio ir Daugpilio rajonų teritorijoje. Tačiau yra žinių ir apie sėlius prie Rygos, Uolinkalnyje ir Kuoknesėje. I tūkstantmečio I pusėje sėliai turbūt gyveno ir Rytų Vidžemėje Dauguvos dešiniajame krante, bet nuo VI–VII a. jie palaipsniui asimiliavosi su latgaliais.
Sėlių apgyvendintą teritoriją vadina ne tik Sėlija, bet ir: Aukšžeme, Aukškuržeme. Tautovardis siejamas su žodžiais sálti, selėti („tekėti, pribėgti“).[1] Kita etimologija vedama iš lyv.sälli – 'aukštutiniai [žmonės]'.[2] Kitas tautovardžio aiškinimas – *sḗliā „sala; iškilimas, kalva pelkėje; pelkė, liūnas ir pan.“ (plg. liet.salà, lot.solum ‘žemė, dirvožemis; (kambario) asla, grindys; (kojos) padas; pamatas; dugnas; apačia’, s. vok. aukšt. sal ‘butas; būstas, buveinė; salė’, rus.селó ‘kaimas, bažnytkaimis; butas, būstas, buveinė; gyvenvietė, sodžius; laukas,
dirbama žemė, žemės sklypas’).[3]
Pirmosios baltų genčių gyvenvietės šioje teritorijoje buvo jau II tūkstantmetyje pr. m. e. Pirmieji užsiėmimai buvo žvejyba ir medžioklė. Šią teritoriją sėliai apgyvendinti pradėjo pirmaisiais mūsų eros šimtmečiais. X–XIII a. Sėlijos teritorijoje atsirado keletas teritorinių regionų, su apie 30 piliakalnių ir sėlių centru Sėlpilyje.
Archeologiškai yra tyrinėtas Dignajos piliakalnis, Sėlpilis ir Lejasduopelių kapinynas. Dignajos piliakalnis yra Jekabpilio rajone, Dauguvos kairiajame krante ir buvo vienas iš senųjų sėlių kultūros centrų. Archeologiniuose kasinėjimuose (atlikti 1939 m.) rastos kaulinėsadatos, katiliukai, molinės liejimo formos, braižytoji keramika, daiktai datuoti nuo I tūkst. pr. m. e. 4.-8 a. piliakalnis apjuostas gynybine siena ir padarytos dvi lygiagrečios rąstų sienos. Piliakalnyje be to dar rasti geležies lydymo krosnių ir pastatų likučiai. XI a. Dignajos piliakalnį prijungė Jersikos valdovas.
Sėlpilyje, kuris buvo didžiausias sėlių centras, archeologiniai kasinėjimai atlikti XX a. 6 dešimtmetyje. Kasinėjimuose yra senasis sėlių sluoksnis (VI–XII a.), taip pat viduramžių ir naujųjų laikų sluoksnis(XIII–XVII a.). Sėlpilyje sėlių pilies apsauginis pylimas buvo sudarytas iš žemės sankasų ir rąstų tvoros, o pati pilis taip pat iš medžio. Vėliau, kai vokiečiai užkariavo šią teritoriją, medinės pilies vietoje buvo pastatyta mūrinė pilis. Yra žinių, kad senieji sėliai savo gyvenvietes statė pelkėto ežero vidury ir salose.
Kultūra
Atkurti sėlių moterų kostiumai
Senųjų sėlių kultūra labai panaši į senųjų latgalių. Apranga ir papuošalai iš esmės nesiskiria nuo latgalių tradicijų šioje srityje. Sėlių moterys nešiojo apykakles, apyrankes, žiedus, sagių vainikus. Tarp moterų plačiai buvo paplitę pakabukai. Jų forma galėjo būti įvairiausia – arkliukai, kryželiai, medalionai. Vyrų kapuose rastos karių apyrankės, sagės, su kuriom susegdavo švarkus ir apsiaustus. Sėlių vyrai nešiojo žiedus ir odinius diržus.
Sėlių ir latgalių laidojimo kultūra buvo labai panaši. Tačiau sėlių vyrų kapavietėse yra rasta keletas ypatumų. Rastos kapavietės, kuriose mirusiems buvo tarpusavyje sujungtos pečių juostos ir prie kojų įdėtos pintinės su moterų papuošalų komplektu (apykaklės, apyrankės, sagės). Vienas iš didžiausių sėlių kapinynų, kuris archeologiškai tyrinėtas yra Lejasduopelių kapinynas. Archeologiniai kasinėjimai čia yra atlikti XX a. 6 dešimtmečio pradžioje. Kapinyne yra 63 kalvelės, iš kurių ištyrinėta 10 kalvelių ir 42 kapavietės. Įdomu, kad kapavietės kojūgalyje padėti ne tik papuošalai, bet ir darbo įrankių komplektai. Rasti taip pat piešiniai medyje. Jie yra arba juodai balti, arba spalvoti (raudonos, baltos ir juodos spalvos). Atrasti piešinio fragmentai liudija, kad kapavietėje galėjo būti buvę dekoruoti skydai, taip pat juoda ir balta spalva tonuoti karstai.
Kalba
Sėliai kalbėjo sėlių kalba, kuri šiuo metu yra mirusi. Sėlių kalba priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai, baltų kalbų grupei. Yra išlikusių sėlių kalbos pėdsakų atitinkamose lietuvių ir latvių tarmėse.
Šaltiniai
↑Antanas Salys. Baltų kalbos, tautos bei kiltys. Vilnius: Baltos lankos, 2001 (1985).
↑Augšzeme, Latviešu konversācijas vārdnīca. 1.sējums, 1198.-1199.sleja.
↑Simas Karaliūnas. Baltų etnonimai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2015.
