Santalų kalba (ᱥᱟᱱᱛᱟᱲᱤ, সাঁওতালি) – austroazijiečių kalbų šeimos kalba, vartojama Pietų Azijos rytuose gyvenančių santalų tautybės žmonių. Ši kalba priklauso mundų pošeimiui ir vartojama Indijoje (Čhatisgarhe, Vakarų Bengalijoje, Džharkhande, Orisoje, Bihare, Asame), taip pat aplinkinėse srityse pietryčių Nepale ir šiaurės Bangladeše. Kalbančiųjų skaičius – virš 6 milijonų žmonių.
Santalų kalba priklauso mundų kalboms, kurios, kaip manoma, buvo paplitusios Indijoje iki įsivyraujant indoarijų kalboms. Ši kalba padarė didelę įtaką bengalų ir kitoms rytų indoarijų kalboms, nors pati taip pat patyrė jų įtaką.
Ilgus amžius ši kalba gyvavo ikiraštinėje kultūroje. XIX a. antroje pusėje ją aprašė europiečių kalbininkai ir misionieriai (ypač norvegai Polas Olafas Bodingas ir Larsas Skrefsrudas). 1939 m. santalų švietėjas Raghunathas Murmu pristatė savo sukurtą ol čiki raštą santalų kalbai užrašyti. Šis raštas paplito tarp santalų Indijoje, bet Bangladeše naudojamas bengalų arba lotynų raštas. Nepale ši kalba dažnai užrašoma devanagari, Orisoje – kartais orijų raštu.
Santalų kalba 2003 m. paskelbta viena iš oficialių Indijos kalbų, nuo 2013 m. šia kalba leista vesti paskaitas universitetuose ir kolegijose. Santalų kalba leidžiama spauda, literatūra, vedamos radijo laidos, parengti žodynai.
Pagrindinės tarmės: karmali, kamari-santali, lohari-santali, mand-hi, paharija. Kalba turi daug panašumų su ho, mundarų ir mundų kalbomis. Mahalų kalba kartais laikoma santalų tarme.
Santalų kalba priesaginė agliutinacinė, turi 3 skaičius (vienaskaita, dviskaita, daugiskaita), kaitoma 8 linksniais.
Nuorodos
